Brangstantys degalai, maisto produktai ir net drabužiai. Dejuojantys gamintojai, paslaugų teikėjai ir vartotojai. Visuomenės nepasitenkinimas liejasi piketuose ir net virsta valstybiniais perversmais… Tokia šiandienos realybė. Augančios žaliavų kainos patraukia vis daugiau žmonių dėmesį. Vis daugiau jų ieško būdų, kaip apsisaugoti nuo šios tendencijos; kai kurie suka galvą, kaip iš to uždirbti.
Nors oficialioji statistika vis dar nerodo didelės infliacijos, daugelis supranta, kad brangstančios žaliavos netruks pakelti ir galutinių vartojimo prekių bei paslaugų kainas. O infliacija, kaip žinoma, yra viena didžiausių grėsmių santaupoms, ryjanti jas ne ką lėčiau nei finansų krizė (tik ne taip pastebimai ir efektingai). Infliacijos lūkesčiai jau šiandien kelia išsivysčiusių valstybių, tokių kaip JAV ar Vokietijos, ilgalaikių obligacijų palūkanas, ir tik dėl centrinių bankų vykdomų intervencijų palūkanos nešauna į dar didesnes aukštumas.
Tradiciškai saugiomis laikytos JAV iždo obligacijos šiandien toli gražu nebeatrodo tokios saugios: per pastaruosius 12 mėnesių apie 70 proc. naujai išleistų JAV iždo obligacijų supirko Federalinis rezervų bankas. Kyla natūralus klausimas – kas ir už kiek pirks šias obligacijas, kai JAV centrinis bankas jas nustos supirkinėti? O kiek jos kainuos, kai jis nuspręs jas pardavinėti? Obligacijų guru tituluojamas PIMCO investicijų vadovas Billas Grossas paskelbė, kad iš pagrindinio savo valdomo fondo vasarį pardavė visas turėtas JAV iždo obligacijas. Juo seka vis daugiau investuotojų.
Tačiau kur padėti laisvus pinigus? Ir čia prisimenama turto klasė, kuri dar visai neseniai buvo prieinama tik siauram ratui specialistų – žaliavos.
Skaičiuojama, kad grynosios įplaukos į žaliavų ETF per 2010 metus siekė 11 mlrd. JAV dolerių (tiesa, iš jų net 8 mlrd. JAV dolerių teko fondams, investuojantiems į auksą). Nenuostabu, kad pradedama baimintis, ar žaliavos netaps nauju burbulu. Turint galvoje, kad į žaliavas plūstelėjo nemaža dalis neprofesionalių investuotojų pinigų, tokie nuogąstavimai turi pagrindo.
Vis dėlto ir neprofesionalūs investuotojai greitai pajuto, kad investavimas į žaliavas nėra toks jau paprastas dalykas. Vienas iš žaliavų rinkos niuansų yra tas, kad dauguma žaliavų ETF naudoja ateities sandorius, kurie turi ribotą ir dažniausiai trumpą galiojimo laiką. Tuo tarpu, artėjant ateities sandorio galiojimo pabaigai, fondui tenka jį parduoti ir pirkti naują vėlesnės galiojimo pabaigos kontraktą. Tais atvejais, kai ilgesnės trukmės kontraktai yra brangesni, fondas patiria papildomas sąnaudas, mažinančias jo grąžą. Be to, rinkos profesionalai, puikiai žinodami apie būtinybę fondams pratęsti ateities sandorius, nesunkiai šia situacija naudojasi savo naudai.
Gerai žinomu pavyzdžiu tapo JAV gamtinių dujų ETF, kuris nuvylė daugelį siekusių pasipelnyti iš dujų kainų kilimo, kai dujoms pabrangus fondo grąža vis tiek buvo neigiama. Tik nedidelė dalis fondų investuoja į pačius produktus – dažniausiai auksą, sidabrą ir kai kuriuos kitus metalus. Net ir tokiu atveju patiriamos išlaidos, susijusios su šių investicijų saugojimu. O daugelio žaliavų (pvz., žemės ūkio produktų) saugojimas ilgą laiką yra nepraktiškas ar išvis neįmanomas.
Dar vienas aspektas, į kurį verta atkreipti dėmesį, – žaliavų kainos, nors ir turėdamos ilgalaikę augimo tendenciją, yra itin jautrios trumpalaikiams paklausos ir pasiūlos svyravimams. Pastarųjų savaičių įvykiai tai puikiai iliustruoja: kilus neramumams Artimuosiuose Rytuose pradėta baimintis dėl galimų naftos tiekimo sutrikimų – naftos kaina šovė aukštyn; vos po keleto dienų žemės drebėjimui supurčius Japoniją ir uždarius uostus bei gamyklas, staiga prabilta apie trumpalaikį žaliavų perteklių – jų kainos taip pat sparčiai pasuko žemyn. Nors ir prognozuojama, kad ilgesniu laikotarpiu atkūrimo darbai sukurs papildomą žaliavų paklausą, kainoms didesnę įtaką turi paklausos ir pasiūlos santykis „čia ir dabar“.
Nepaisant visų niuansų ir pavojų, atrodo, kad žaliavos dar kurį laiką trauks investuotojų dėmesį. Paprastai burbulai neišsikvepia palengva – jie sprogsta su trenksmu. Tikėtina, kad žaliavų burbulas dar turi vietos pūstis. Nors žaliavų kainos per pastaruosius 2 metus augo daugiau nei akcijų, jos dar nepasiekė 2008-ųjų aukštumų (žr. grafiką), o optimistų gretose vis dar stovi tokie seni rinkos vilkai kaip Thomas Boone’as Pickensas ir Jimas Rogersas. Pastarojo teigimu, jei pasaulio ekonomika augs, žaliavų kainos kils, o jei ekonomika neaugs, išsivysčiusios valstybės spausdins pinigus ir žaliavų kainos vis tiek kils. Beje, jo frazė „Fermeriai vairuos „Lamborghini“, o makleriai vairuos traktorius“ jau tapo sparnuota.
