Kauno „Žalgirio“ prezidentas Arvydas Sabonis pastaruoju metu dažniau laiką leidžia Ispanijoje su šeima nei Lietuvoje. Tačiau net ir būdamas toli nuo Kauno aktyviai dalyvauja klubo gyvenime, o pagrindines žinias apie „Žalgirio“ veiklą, visas svarbiausias naujienas sužino telefonu. Legendinis Lietuvos krepšininkas pabrėžia, kad Lietuva ir Kaunas yra tikrieji jo namai, o „be namų negerai“.
– Kodėl „Žalgiriui“ taip nesėkmingai susiklostė šio sezono Eurolyga? Kas turėtų prisiimti atsakomybę dėl tokio komandos pasirodymo?
– Prieš sezoną atrodė, kad komanda gerai sukomplektuota. Visi manėme, kad bus geriau nei praėjusį sezoną, tačiau nepavyko. Gal su treneriu nepasisekė. A.Bagatskis nepritapo prie ekipos, jam pritrūko patirties. Galvojome – treneris jaunas, ambicingas, žaidėjai neblogi – išeis geras ansamblis, bet mūsų viltys nepasiteisino. Krepšinis tarsi ruletė – dėl vieno žaidėjo traumos gali viskas sugriūti. Treneris A.Bagatskis jau vieną atsakomybę prisiėmė, kitą reikia mums visiems vadovams prisiimti, padaryti reikiamas išvadas ir stengtis, kad daugiau tokių dalykų nepasikartotų.
– Kaip manote, ar „Žalgiris“ buvo vertas visos tos kritikos, kurios šiemet susilaukė tikrai nemažai?
– „Žalgirį“ ir taip nelabai kas giria, net kai komanda laimi. Kritikos turėjo būti, nes taip blogai Eurolygoje pasirodėme pirmą kartą. Buvo įprasta, kad pagal klubo biudžetą klubas įvykdo keliamus tikslus – patenka tarp šešiolikos geriausių Eurolygos komandų. Dabar to neįvyko. Dvi pergalės yra žiauroka. Reikia galvoti, reikia į ateitį žiūrėti. Kainos kyla, niekur čia nedingsi. Jei nori rezultato, reikia turėti didesnį biudžetą.
Gerų lietuvių žaidėjų, kurie rungtyniauja užsienyje, nėra ko dairytis ir svajot apie juos, nes pastarieji yra neįperkami. Mūsų komandai reikalingas tikslingas kelerių metų projektas, į kurį būtų įtraukti „Žalgiryje ugdomi krepšininkai, reikia žiūrėt tarp savų ir truputį pristabdyti tą žaidėjų išvykimą.
– Kokį „Žalgirį“ įsivaizduojate po penkerių ar dešimties metų?
– Vizija yra viena. Pakilti kuo aukščiau. Pakartoti tai, kas buvo praėjusiame amžiuje. Reikia surinkti pinigus, grupę rėmėjų – šeimininkų komandą, kuri sustiprintų „Žalgirį“. Su tokiu biudžetu, kokį turime dabar, nieko nelaimėsi. Reikia investuoti į pergales. Per penkerius metus užsibrėžtus tikslus galima įgyvendint, pamažu augant biudžetui ir auginant savus krepšininkus.
– Kiek prie to kelerių metų „Žalgirio“ projekto turėtų prisidėti Kauno miestas?
– Kauno miestas jau dabar prisideda, tačiau manau, kad turėtų tai daryti daugiau. „Žalgiris“ – ne tik vienas mūsų miesto, bet ir visos šalies veidų. Norint, kad jo žaidimas būtų geras, reikia investuoti, reikia, kad Kauno parama komandai padidėtų dvigubai. Ir visa tai realu. Tik noro reikia ir politikų ryžtingumo.
– Ar to ryžtingumo netrūksta, kalbant apie darbus, susijusius su naująja Kauno arena?
– Darbai eina pirmyn. Viskas dabar priklauso tik nuo politikų, nuo miesto valdžios. „Žalgiris“ viską daro ir darys, kad arena būtų kuo greičiau pastatyta.
– Gal verta „Žalgirį“ kurti pagal Belgrado „Partizan“, „Crvena Zvezda“, Liublianos „Olimpija“ ekipų modelį, kai komandoje dominuoja vietos jauni talentai ir yra vienas – du geri legionieriai?
– Aišku, būtų gerai formuoti komandą pagal tą modelį. Turime tam visas sąlygas – krepšinio mokyklą, jaunimo komandą. Tačiau tokiu atveju reikėtų daug ko atsisakyti. Nereikia pamiršti, kad turime vietą Eurolygoje ir mums reikia nuolat demonstruoti gerus rezultatus, likti geriausiųjų Senojo žemyno komandų viduriuke. Pagal minėtų klubų modelį „Žalgirio“ pergalių gali nebūti keletą metų. Negalime leisti sau tokios prabangos ir taip rizikuoti. „Žalgiris“ sunkiai surenka biudžetą, o rėmėjai, miestas nelinkę laukti, visi nori tik pergalių. Rėmėjai nori pamatyti greitus rezultatus.
– Ar Kauno ir Vilniaus priešprieša skatina krepšinio progresą Lietuvoje?
– Gerai, kai yra dvi ar kelios komandos, tarp kurių yra didelė konkurencija, vadinamieji derbiai. Bet kaip dabar yra, man tai nenormalu. Tokiai mažai šaliai, taip mylinčiai krepšinį – truputį per žiauru. Reikia kažkaip kitaip. Daugiau pasiektume, jei viskas būtų sprendžiama tik krepšinio aikštelėje.
– Ispanijoje labiau domisi A.Saboniu ar „Žalgiriu“?
– Turbūt vienodai. Jei „Žalgiris“ žaidžia su ispaniškom komandom, pasidomi – per žinias parodo, laikraščiuose parašo, prideda dar istorinių faktų, ir viskas.
– Kaip dažnai jūs pats dabar žaidžiate krepšinį?
– Du kartus per savaitę, kai būnu Lietuvoje. Ispanijoje vis dar ieškau kolektyvo, kad irgi galėčiau pamėtyti kamuolį, nes vis dėlto ten ilgiau reikia pabūti. Žaisti kviečia Madrido „Real“ komandos veteranai. Buvome pernai visi susitikę Taline (Estija), tai jiems labai patiko.
– Kaip žaisti krepšinį sekasi jūsų berniukams?
– Svarbiausia, kad sūnūs yra patenkinti. Du vyresnėliai, Žygimantas ir Tautvydas, jau žaidžia vienoje komandoje.
Retai nueinu pažiūrėti, kaip jie žaidžia,
nes man vos tik nuėjus, jiems atsiranda noras parodyti, kokie „kieti“ yra,
treneriai irgi sutrikę žiūri, kas čia dabar bus. Žygimanto numeris trečias, o
Tautvydo trečias ar ketvirtas, kartais jį „centriuku“ pastato. Domui dešimt
metų, jam visi bendraamžiai yra iki krūtinės, tai jis be konkurencijos –
griežtas centras.
– Ar sūnūs ūgiu nesiveja?
– Tai kad ne. Vyriausio Žygimanto ūgis 184 cm, vidurinio Tautvydo – 194. Pirmajam sūnui jau šešiolikti metai, kai man buvo tiek metų, buvau jau 210 cm ūgio. Nebent Domantas gali toks kaip aš užaugti, gal ir kiti dar ūgtels.
– Su kokiais krepšinio, pramogų pasaulio žmonėmis bičiuliaujatės?
– Mano geriausi draugai visuomet buvo daktarai, daktarai tų komandų, kuriose esu žaidęs.
– Kaip manot, ar aukštam krepšininkui lengviau ateiti į krepšinį nei mažesnio ūgio žaidėjui?
– Aukštam lengviau tuo, kad tėvas jį už ausies atveda į pirmąją treniruotę. Jei esi didelis, viskas aišku – eisi tik į krepšinį. O kai esi mažiukas, dar galima pagalvoti, kokią sporto šaką pasirinkti.
– Įsimintiniausios profesinės ir asmeninės pergalės?
– Buvo daug didelių ir mažų pergalių. Įsimintiniausias turbūt Seulo olimpiados auksas, nes net nesitikėjau, kad ten važiuosiu – o išėjo taip, kad nuvažiavom ir laimėjom. Asmeniniame gyvenime – jaunėlis Domantas, nes tuomet pirmą kartą dalyvavau gimdant kartu su Ingrida. Teko ją už rankos laikyt. Ir antras kartas, kai Aušrinė gimė. Atrodė, kad apie gimdymą jau viską žinau, tačiau gimdymo metu medikai nespėjo laiku suleisti Ingridai vaistų nuo skausmo, tai tuomet pamačiau, koks iš tikrųjų yra gimdymas – riksmai ir kiti visam gyvenimui įsiminti dalykėliai.
Parengė R.Rudokas
Nuotr. Nors daugiau laiko A.Sabonis praleidžia Ispanijoje,
tačiau visą laiką domisi „Žalgiriu“.
