Žaidimai yra neatsiejama vaikystės dalis, kviečianti į įdomią kelionę po paslaptingą pasaulį, kuriame netrūksta azarto, įdomių pamokų ir nuotykių. Tačiau jie gali būti ir puiki priemonė suvienyti žmones. Šį raktą jau turi Ramygalos ir Garuckų kaimo bendruomenė.
Dabar Ramygalos ir Garuckų kaimo lobyną sudaro daugiau kaip pusė šimto įvairiausių stalo ir lauko žaidimų, prie kurių sukūrimo prisidėjo net patys mažiausi bendruomenės nariai.
Atitraukė nuo kompiuterių
„Monopolis“, „Domino“, „Loto“, „Malūnas“, lego, šaškės – įvairūs žaidimai visais laikais turėjo galią suburti šeimas, draugus, bendruomenes. Tačiau informacinių technologijų amžiuje stalo ir lauko žaidimus pakeitė kompiuteriniai. Jaunoji karta jau neįsivaizduoja kitokio laisvalaikio leidimo būdo kaip pramogauti internete.
Tačiau Ramygalos ir Garuckų kaimo bendruomenės vaikai jau kuris laikas mieliau laiką leidžia žaisdami senovinius ir šiuolaikinius stalo bei lauko žaidimus, nei apgulę kompiuterius.
Ramygalos ir Garuckų kaimo bendruomenės pirmininkė Rasa Marozienė tikina, kad čia jokios paslapties nėra – svarbu vaikus sudominti ir paskatinti juos pačius kurti žaidimus, tada ir raginti nereikės.
„Matėme, kad viena didžiausių mūsų miestelio problemų – užimtumo, laisvalaikio veiklų, erdvių, kur galėtų susiburti ir vaikai, ir senjorai, trūkumas. Vienas iš tikslų buvo atitraukti vaikus nuo kompiuterių, parodyti, kad yra daugiau įdomesnės ir turiningesnės veiklos“, – pasakoja R. Marozienė.
Panevėžio rajono vietos veiklos grupės projektų koordinatoriaus Dainiaus Grižo idėja bendruomenės narius suvienyti pasitelkus žaidimus taip sudomino ramygaliečius, kad šie netrukus ėmėsi projekto „Pasidaryk ir žaisk“. Jis buvo įvertintas kaip metų geriausia jaunimo iniciatyva konkurse „Leader apdovanojimai 2013“.
Gamino savo rankomis
„Turėjome mažą intrigą, kad visus žaidimus gaminsimės patys, o ne pirksime. Ji pasiteisino. Dabar mūsų kolekcijoje – 53 pačių gaminti stalo ir lauko žaidimai ir kiek mažiau nei pusė tiek – padovanoti kitų, ne tik senoviniai, bet ir šiuolaikiniai“, – džiaugiasi bendruomenės pirmininkė.
Savo pačių rankomis padaryti daugiau kaip pusšimtį žaidimų – nelengva užduotis. R. Marozienė didžiuojasi turėjusi gerus mokytojus – „Vikingų kaimo“, įstaigos, besirūpinančios senųjų amatų, tarp jų ir žaidimų, išsaugojimu, įkūrėjus. Senuosius žaidimus prikelti iš užmaršties užsimoję „Vikingų kaimo“ atstovai ramygaliečius ne tik supažindino su jų įvairove ir istorija, bet ir pamokė, kaip juos pasigaminti savo pačių rankomis.
„Senovinių žaidimų taisyklės mažai kuo skiriasi nuo šiuolaikinių. Visų jų principas panašus – kaip šaškių žaidimas, skiriasi tik medžiagos, iš kurių jie pagaminti. Šiuolaikiniai žaidimai dažniausiai gaminami iš plastiko, o senoviniai – iš medžio, akmens, gumos. Netgi smėlyje galima nusibraižyti lentą ir žaisti akmenukais. Svarbiausia – kūrybingumas“, – palygino R. Marozienė.
Į grupeles pasidaliję Ramygalos ir Garuckų kaimo bendruomenės nariai per kelis mėnesius sukūrė per pusšimtį įvairiausių žaidimų. Vieni lipdė, kočiojo ar kitaip apdorojo molį, iš jo minkė įvairias figūrėles: žąsytes, žvaigždutes, kauliukus, skrituliukus, netgi ožkytes ir begemotą, kiti skaptavo ir degino žaidimų lentas, treti siuvo lininius maišelius vaikštukams, juos puošė.
„Dalyviai – vaikai nuo trejų metų iki senolių. Su kokiu džiaugsmu visi drožė lentas ar gamino vaikštukus! Reikėjo pamatyti jų žibančias akis, kai iš Vilniaus buvo atgabenti išdegti jų pagaminti moliniai vaikštukai. Kai žaidimas padarytas pačių rankomis, ir žaisti daug smagiau“, – neabejoja bendruomenės pirmininkė.
Visa istorija tilpo į žaidimą
Vienas didžiausių ir įdomiausių darbų – žaidimas „Pasivaikščiokime po Ramygalą“. Į šio žaidimo kūrimą buvo įtraukta visa bendruomenė: vieni piešė, karpė, kiti lipdė, pjaustė, drožinėjo. Šio žaidimo išskirtinumas – net smulkiausios detalės išduoda, kad tai ne Panevėžys, Kaunas ar Kėdainiai, o būtent Ramygala: spalvotos langinės, kuriomis išpuošti namai, ožkų paradas, ant vienos kojos stovintis gandras, puošiantis miestelio herbą…
„Net medinis kubelis kitoks: vietoj įprastinių taškelių jį puošia ožiukų pėdutės. Viskas šiame žaidime tiesiog alsuoja mūsų miesteliu. Bet nenoriu daug pasakoti, nes šį žaidimą vešime parodyti ir į Panevėžį, kitas bendruomenes, tad palikime intrigą“, – visų paslapčių atskleisti nenorėjo R. Marozienė.
Nors projektas baigėsi, bendruomenės nariai iki šiol negali pamiršti tų akimirkų, kai visi tiesiog degė noru kurti, gaminti, daryti. R. Marozienė juokauja, kad tai tapo jau kone bendruomenės tradicija, vaikai net gatvėje pagrindines organizatores čiumpa už skverno ir vis klausia, kada vėl gamins naujus žaidimus. O bibliotekoje, kur sudėta visa Ramygalos bendruomenės sukurta žaidimų kolekcija, nuolat klega juokas ir verda tikros aistros.
„Žaidimai yra puiki priemonė mokytis, bendrauti ar tiesiog turiningai leisti laisvalaikį, jie gali ir suvienyti bendruomenę, suburti žmones bendrai veiklai, mažinti socialinę atskirtį“, – rezultatais džiaugėsi R. Marozienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
