Visagino atominės elektrinės (VAE) koncesijos sutarties projekte taikoma Anglijos teisė, kuri „išjungs“ ir pakeis didelę Lietuvos civilinio kodekso dalį. Sutarties dalyviai ginčus spręstų Londone, bet tai nereiškia, kad Lietuvos įstatymai ir teismų sistema visiškai neveiktų.
Į IQ klausimus apie VAE koncesijos sutartį atsakė Andrius Smaliukas, Vilniaus universiteto docentas ir advokatų kontoros LAWIN partneris.
– Kokios gali būti pasekmės to, kad VAE koncesijos sutartyje bus taikoma Anglijos teisė. Ką apskritai tai reiškia?
– Tai klasikinė sutartis su vadinamuoju užsienio elementu. Teisininkai taip vadina sutartis, kurios išeina už vienos valstybės teisinės sistemos ribų. Vienas partneris yra Lietuvos valstybės kontroliuojamas subjektas. Taip pat turime regioninius partnerius Latviją ir Estiją bei strateginį investuotoją – Japonijos bendrovę. Sutartyje dalyvauja šalys, kurios nepažįsta Lietuvos teisės, joms Lietuvos teisė yra svetima ir todėl atrodo rizikinga.
Todėl yra įprasta praktika tokio pobūdžio projektuose susitarti dėl užsienio teisės taikymo – valstybės, kuri turi ilgametę teismų praktiką ir kitus stabilios, aiškios teisinės sistemos elementus. Būtent tokia jurisdikcija yra Anglija. Tai yra labai patikima ir skaidri teisinė sistema. Čia ir yra logika, kodėl šalys susitaria dėl Anglijos teisės koncesijos sutarties projekte.
Privatus verslas dažnai sudaro sutartis pagal užsienio teisę. Arba, pavyzdžiui, sutartis su „Nukem“ ir GNS konsorciumu. Tą sutartį yra pasirašiusi IAE – senoji atominė elektrinė – dėl jos išardymo ir uždarymo darbų. Tai sutarčiai irgi yra taikoma Anglijos teisė.
– Ar Lietuvos teismai neturėtų galios spręsti dėl VAE kylančių ginčų?
– Susitarimas dėl Anglijos teisės taikymo arba dėl bet kokios kitos teisės taikymo visiškai neriboja Lietuvos teismų kompetencijos. Susitarimas dėl taikytinos teisės ir dėl jurisdikcijos – tai yra, kur spręsi ginčus – yra skirtingi dalykai.
Net jeigu šalys sutartyje susitaria dėl taikytinos teisės, tai nereiškia, kad neveiks vadinamosios imperatyvios Lietuvos teisės normos. Jei nekilnojamojo turto projektas, susijęs dar ir su branduolinės saugos klausimais, kurie visi yra reglamentuojami imperatyviai ir kurių šalys susitarimu negali pakeisti ar išvengti, yra vystomas Lietuvoje – jos bus taikomos. Susitarimas dėl Anglijos teisės nevisiškai išjungia Lietuvos teisės taikymą.
– O ką gali išjungti?
– Pirmiausia, gali išjungti didžiąją Lietuvos civilinio kodekso dalį – pagrindinio privatinės teisės šaltinio, taikomo sutarčių teisei. Didžioji dalis sutarčių teisės, kuri kodifikuota Lietuvos civiliniame kodekse, yra dispozityvi. Šitas teisinis terminas reiškia, kad šalys susitarimu gali tų normų netaikyti arba susitarti, kad bus taikomos kitokios normos; šalys sutartyje gali sukurti savas taisykles arba sutartyje sutarti dėl kitos valstybės teisės.
– Jei kyla ginčas tarp piliečio ir projekto bendrovės, pavyzdžiui, dėl to paties informacijos prieinamumo – kas tuomet?
– Koncesijos sutartis numato, kad informacija apie projektą yra konfidenciali. Jei koks nors privatus asmuo arba jų susivienijimas manytų, kad informacijos per mažai, tai jie, mano supratimu, ginčytųsi ne su bendrove – jie ginčytųsi su valstybe.
Turime Lietuvoje teisės aktus, kurie numato teisę reikalauti informacijos iš viešųjų subjektų. Galiausiai, tokio pobūdžio projektai – atominiai projektai – neabejotinai patenka į Orhuso konvencijos taikymo sritį, nes susiję su aplinkosaugos klausimais. Orhuso konvencija taptų rimtu instrumentu asmeniui, kuris siekia gauti daugiau informacijos. Sutartinis konfidencialumo įsipareigojimas, kurį prisiėmė valstybė, dar nereiškia, kad valstybė, jeigu tokią pareigą pripažintų teismas, galėtų atsisakyti suteikti informaciją ieškovui. Valstybė privalėtų tai padaryti ir tada turėtų aiškintis su savo sutartiniais partneriais.
Reikalauti konfidencialios informacijos atskleidimo iš privataus asmens teisiškai yra neperspektyvu, bet to ir nereikia.
– Koncesijos sutartyje pabrėžiama, kad tai yra komercinė sutartis, o ne valstybės norminis aktas. Ar tai kaip nors susiję su tuo, apie ką mes kalbame?
– Koncesijos sutartis neabejotinai yra verslo sutartis. Savaime ji nėra valstybės institucijos individualaus ar norminio pobūdžio aktas. Sutarties šalys vadovaujasi vienu pagrindinių privatinės teisės principų, kurį pripažįsta Lietuva, Anglija ir visas vadinamasis civilizuotas pasaulis – tai yra sutarčių laisvės principas, kuris sako, kad šalys gali susitarti dėl visų sąlygų, išskyrus tą atvejį, kai dėl tam tikrų sąlygų draudžia susitarti vadinamosios imperatyvios teisės normos.
Tačiau reikia pripažinti, kad ši sutartis yra specifinė sutartis, nes jos projektui pritarė Seimas. Tai šią sutartį išskiria iš įprastų komercinių sutarčių. Toks atvejis, kai visas verslo sutarties projektas yra tvirtinamas įstatymu, yra beprecedentis. Aš net neabejoju, kad kils įdomių teisės doktrinos klausimų, ar ši sutartis šalia sutartinio neturi ir norminio pobūdžio.
– Kokios pasekmės, jei tas norminis pobūdis būtų įrodytas?
– Pagrindinė pasekmė – kad būtų galima kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šitos sutarties konstitucingumo ir kelti atskirų sutarties nuostatų konstitucingumo klausimą. Konstitucinis Teismas privačios komercinės sutarties nuostatų konstitucingumo negali analizuoti. Šiuo atveju sutarčiai yra pritarta įstatymu. Tai sudarytų pagrįstą prielaidą argumentuoti, kad viešosios teisės prasme šios sutarties nuostatoms pritarta įstatymu, todėl jos atskiras nuostatas gali peržiūrėti KT dėl atitikties Konstitucijai. Manau, kad toks ir buvo įstatymų leidėjo ketinimas pritariant šiai sutarčiai įstatymu – padaryti visą procesą maksimaliai skaidrų ir išsklaidyti visuomenei bet kokias abejones dėl VAE koncesijos sutarties teisėtumo.
