Festivalis „Degantis žmogus“ – laikina gyvybė dykumoje.
Tekstų apie JAV Nevados valstijoje vykusį festivalį „Burning Man“ (Degantis žmogus) lyg ir pakankamai: vaizdžiai perteikiama amerikietiškų neohipių kultūra, dykumos saulė ir dulkės, ekstremalūs potyriai. Tačiau šįkart apie Blukį – kiek kitaip.
Siekį išsakyti savus vertinimus, įspūdžius, šiokį tokį kultūrinį bei estetinį šoką, skatina noras papasakoti apie vadinamojo lietuviško campo (stovyklos) pagrindinės meninės idėjos – Degančio Blukio – gimimą, virtimą meno kūriniu, vilkimą, projekto autoriaus Donato Jankausko (Duonio) kūrybinį indėlį bei jo kartais kritišką, kartais ironišką požiūrį ir į Blukį, ir į festivalio meninę vertę.
Blukio statymo repeticija Čikagoje.
Duonis atkreipia dėmesį į pakitusią ameriketišką meno ir hipių kultūros formą, kai meninė raiška įgauna ekshibicionizmo ir elementaraus maskarado, kičo paradokso, paskendusio gausybėje neono švieselių, formų. Tačiau įvertina ir taisyklių bei elgsenos, sociumo bei tradicijos ypatumus. Festivalis ten buvusiems ne tik prestižinis ir gandais apaugęs tūsas, sustiprinantis emocijas išskirtinėmis gamtinėmis sąlygomis, bet ir nemenka dozė ironijos, lengvos pašaipos, nepateisintų estetinių lūkesčių samplaikos.
Degantis Blukis – tai prisiderinimas prie šių metų „Burning Man“ temos – „The Rites of Passage“ (apeiginiai ritulai). Galima sakyti, kad lietuviams pasisekė, kad turėjo tinkamą objektą, pačios tradicijos reikalaujamą sudeginti, tuo pačiu festivalio dalyvių vertinimui pateikiant itin savitą ritualinį vyksmą.
Blukio griaučiai.
Blukis – tai medžio kelmas ar kaladė. Su ugnimi susijusi lietuviška apeiga, vienas įdomesnių lietuviškų ritualų, vienijančių mitologinį turinį su kolektyvine apeiga bei tam tikra socialine funkcija. Blukio vilkimas suburdavo kaimo bendruomenę linksmam ritualui: Kūčių ar Užgavėnių vakarą kaimo gyventojai užnerdavo virves ant medžio kelmo ir vilkdavo jį per kaimą, užsukdami ir linksmindamiesi kiekviename kieme. Kaimo gale blukis būdavo iškilmingai sudeginamas tikint, kad kartu sudeginami surinkti iš kiemų senieji metai, vargai, blogybės.
Vaizduojamasis liaudies menas visad buvo glaudžiai susijęs su liaudies kultūros materialine išraiška bei medžiaga. Kuriant Blukį festivaliui JAV, idėjos autorius Duonis siekė paversti primityvų kelmą meniniu objektu, suteikti saviems etnoso vaizdiniams meninę dekoratyvią formą, atspindinčią archajinius tautos papročius. Žvelgiant į šį objektą ironiškiau, galima interpretuoti blukio sudeginimą ir kaip įvairiausių šiuolaikinių kultūrinių bei finansinių krizių įveikimą, optimistiškai tikint saulėta ateitimi.
Pakeliui į Nevadą.
Blukio etninis lietuviškas savitumas buvo puiki galimybė pristatyti idėjiškai pagrįstą objektą tarptautinei meninei bendruomenei bei perkelti archajinį tautos palikimą į šiuolaikinės popkultūros kontekstą. Bemaž identiškai atkartotas motyvas leido sintezuoti meninį bei socialinį vyksmą. Jei Blukio idėja būtų buvusi įgyvendinta iki galo, meninio objekto sudeginimas nebūtų likęs tik būtina festivalio akcija, bet galėjo tapti simboliniu daugiaprasmiu interaktyviu aktu, paliekančiu erdvės ir etninės savasties raiškai.
Bet šis blukis nesudegė. Ir čia jau būtų galima kalbėti apie lietuviškus panašių projektų organizavimo ar finansavimo ypatumus, stygių bei problemas. Tačiau, sekant siekiamybe pamiršti blogybes, norisi ir toliau kalbėti apie tai, kas pavyko.
Dar tik tuštuma.
Vizuali Blukio išraiška nenutolo nuo natūralios kelmo formos. Jis buvo sumanytas taip gigantiška organiškos formos palapinė, jaukumo suteikiant plastiškomis kelmo šaknimis. Konstrukcinė idėja buvo sukurti slėginių vamzdžių ir jų jungčių karkasą, atsparų dykumos vėjams, temperatūros pokyčiams. Skulptūrinės architektūros objektas, anot Duonio, atsirado ne kaip mastelio išraiška, bet kaip jaukumas ir funkcija: meninis objektas ir gyvenamasis būstas. Kaip sakė Duonis,„kad gyventume kaip skruzdės kelme“. Anot autoriaus, Blukį galima buvo statyti dar didesnį, bet to neleido nei projekto sąmata, nei noras kurti emociškai patrauklesnę aplinką. Pirmoji (20 m skersmens, 4 m aukščio) kelmo versija dar birželio mėnesį buvo pastatyta Vilniaus Rotušės aikštėje kaip viena festivalio „Tebūnie naktis“ erdvių. Likusią vasaros dalį vamzdžių konstrukciją planuota vežioti po pramoginius Lietuvoje vykstančius renginius, taip tikintis surinkti papildomų lėšų „vargų ir negandų“ transportavimui į JAV.
Blukis kilo lėtai.
Tačiau blėstant susidomėjimui tolesnis entuziazmas buvo nukreiptas išimtinai kelionei užjūrin. Susiduriant su vis naujais sunkumais, tarp jų ir finansiniais bei techniniais (pirmasis Blukio siuntimą į JAV padarė per brangiu, o antrasis neleido įsigyti reikiamų medžiagų anapus Atlanto, nes, tarkim, tokia santechninė sistema ten paprasčiausiai nenaudojama), privertė daryti skubius, bet radikalius objekto pokyčius, kartu tokiu pačiu tempu kraunant kuprines ir rengiantis ekstremaliems gamtiniams pokyčiams tolimojoje Nevadoje.
Taip plastikinis pagrindinis Blukio karkasas Jungtinėse Valstijose naujai prisikėlė kaip medinis. Ir, tenka pripažinti bei pasidžiaugti, kad antrasis variantas įgavo kur kas solidesnės estetinės vertės.
Vėjo gaudyklė ir pavėsis.
Medinį Blukį, kurio pirminį medžiagiškumą demonstravo iš Lietuvos atsisiųstos lankstaus plastiko šaknys, Amerika pasitiko be duonos ir be druskos. Čikagoje, kur netgi ir tikintis kultūrinio, emocinio ar kitokio šoko, viskas pasirodė daug labiau, daug toliau – kitaip. Vien ko vertos lentpjūvės ar molio paieškos. Laimei, kaip dabar prisimena Duonis, kad jis „Blukio vilkimą“ derino su tikslu aplankyti JAV daug metų gyvenantį ir seniai nematytą brolį. Paulius Jankauskas, netikėtai net sau pačiam, tapo Blukio projekto Čikagoje koordinatoriumi. Jis žinojo, kas, kur, po kiek perkama, parduodama, išmuitinama, nuomojama. Be šių giminiškų pastangų ir pamažu į lietuvių „avantiūrą“ įtraukiamų vis daugiau įtrauktų geranoriškų tautiečių Blukis, ko gero, ir būtų likęs tik drąsia svajone. Kaip ir originalusis lietuviško kaimo ritualas, šis projektas pamažu įtraukė vis daugiau Čikagos apylinkėse išsibarsčiusių lietuvių.
Statybų architektas.
Šliejantis prie JAV lietuvių organizuotos Vasaros palydėtuvių šventės naujasis, medinės konstrukcijos Blukis vargais negalais buvo suręstas. Statybas vainikavo Lietuvos vėliava ir trumpas, bet originalus perkusininko Tomo Dobrovolskio koncertas. Blukis prisistatė lakoniška, bet plastiška formos raiška, profesionaliai apgalvotomis detalėmis, derėjo su jaukia kaimo vietovės gamta.
Generalinė projekto repeticija pavyko, nors Paulius, padėjęs broliui, nuolat šaipėsi, kad „lietuviai iš Lietuvos“ neturi nė menkiausio supratimo, kaip panašios akcijos rengiamos valstijose, jam antrino ir kiti bendruomenės nariai, teigę, kad tinkamai viską organizavus Blukis būtų galėjęs tapti pagrindiniu vasaros renginiu. Tačiau, kad ir sulaukęs vietinių kritikos, projektas sukūrė mažą stebuklą: jame dalyvavusieji, palaikę jį muzika ar cepelinais, susibūrė į talką, bendruomenę, sociumą.
Europietiška estetika.
Naujas mūsų geriausias draugas iš Čikagos, Tadas Mockus, išgirdęs, kad nedidelė Blukio kompanija neturi automobilio kelionei į Nevadą, ištarė: tai imkit mano. Ir kitą dieną pristatė: didžiulį, patogų, pilnu degalų baku, su atsarginiais ratais, domkratais, įrankiais ir išsamiomis techninių automobilio savybių instrukcijomis.
Ratuotas Blukis, oriai sukrautas į vis lūžtančią, bene populiariausios JAV nuomos kompanijos priekabą galėjo drąsiai vadintis „Velkamu Blukiu“. Susikrovę blogybes (dabar jau ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Čikagos), pasirinkę pakankamai drąsų tokiam kroviniui maršrutą per Kolorado valstijos kalnus, turėdami tikslą greta kultūrinės misijos dar ir patenkinti turistinį smalsumą, penkių žmonių ekipažas per keturias paras pasiekė tikslą – festivalį Juodosios uolos dykumoje.
Pritaikytas ir gyventi.
„Galiu bandyti kalbėti apie meninę festivalio vertę, tačiau daug gilesnį įspūdį vis dėlto paliko kultūriniai skirtumai“, – dabar pripažįsta Duonis. Taip pat nuoširdžiai, tik su platesne šypsena veide jis prisimena Blukio statybą dykumoje. Repeticija Čikagoje lyg ir buvo įrodžiusi, kad trims ištvermingiems vyrams įmanoma objektą pastatyti per dieną, tiesa, su pusvalandžio dar 15 žmonių talka konstrukcijai pakelti nuo žemės. Tačiau dykuma nokautavo savo kaitra, lėtinančia tempus: kelios dešimtys dykumoje jau laukusių lietuvių statybinės veiklos turėjo bent keturioms paroms. Suprantama, dieną svilinant per 40 laipsnių karščiui dirbti išties sudėtinga, ypač patyrus pirmos dienos karščio šoką, o naktį, kai kūnai ir smegenys atvėsta, daugiatūkstantinėje festivalio minioje ir taip buvo ką veikti.
Sąlygiškoje Blukio vėsumoje.
Galima tik patvirtinti visus visų išsakytus žodžius, kad tikrai sudėtinga ištverti ekstremalias gamtines sąlygas, greitai perprasti temperatūros, erdvės, bendravimo skirtumus ir ypatumus.
Natūraliai dykumoje neauga ir negyvena niekas. Festivalio savaitę sutrūkinėjęs molis buvo trypiamas dešimčių tūkstančių keisčiausių individų, apsvaigusių nuo saulės ir, neslėpkime, kitų svaigiųjų medžiagų. Drįstu teigti – šis festivalis nėra meno fiesta, o milžiniškas socialinis laukas, gal už facebooką kiek mažesnis, tačiau žymiai atviresnis ir keistesnis. Į mano spėjimą, gal čia visi būna, kuo nori būti, Duonis atšaudavo: „Man rodos, jie patys nežino, kuo nori būti.“ Kita vertus, mėgstančiam daug bendrauti čia tikras rojus – visiems tu draugas, visi apkabins, pamaitins, tarpusavio mainai čia įgavę ne piniginę, bet emocinę, socialinę išraišką.
Atsirado vietos ir Trispalvei.
O karnavalo tradicija čia tokia stipri, kad į praeitį nustumia tikrosios hipių kultūros nonkomformistines apraiškas, užleisdama vietą aprangos spindesiui ar skurdui. Padori dama į festivalį atvyksta su priekaba kostiumų ir karnavalinių aksesuarų, tarp kurių ženklią vietą užima įspūdingas kiekis žibėti bei apšviesti skirtų niekučių. Šioje erdvėje niekada nerasi ir primityvaus katiliuko ant laužo – amerikietiška stovyklavimo industrija čia, rodos, demonstruoja tik technikos ir komforto pažangą.
Kontrastų šalies kontrastingoje dykumoje Blukis šalia apgalvotų (pateiktų kaip meno kūriniai) ir spontaniškų statybinių konstrukcijų atrodė kontrastingai. Apsuptas keisčiausių žmonių fantazijos pseudoarchitektūrinių vaisių, gigantomaniškų statinių lietuviškas Blukis spindėjo europietika estetika, apgalvotu lakoniškumu, funkcionaliais, o ne pabrėžtinai dekoratyviais sprendimais. Nepaisant kuklaus apšvietimo, net ir kitokią estetiką kuriančius amerikiečius žavėjo paprastumo ir funkcionalios architektūrinės logikos raiška.
Minėta itin lėta kelmo-palapinės statybos eiga šiuo atveju atnešė naudos – skulptoriui pakako laiko perprasti gamtines sąlygas ir priimti keletą naujų funkcinių sprendimų. Vėjas ventiliacijai, pavėsis buvo sukurti improvizuojant, prisitaikant prie dykumos oro ypatybių.
Besiklausant komplimentų.
Ne kartą dykumoje išgirstas amerikiečių komplimentas – Nice job , buvo gražus ir lakoniškas kaip ir pats Blukis.
Šiek tiek gaila, kad Blukis nebuvo sudegintas Nevadoje – tokiam projekto finalui pritrūko lėšų, nes net ir sudeginti reikia gražiai. Kita vertus, prisiminus triuškinantį dykumos karštį, neabejoju, kad bent dalis išvilktų negandų ir vargų tikrai suliepsnojo saulės kaitroje.
