Parašė ar neparašė?
W. Shakespeare’o pjeses parašė kitas autorius prisidengęs neraštingo aktoriaus pavarde. Tokios versijos, pasirodančios moksliniuose straipsniuose, sudomino ir kinematografus. Jau po mėnesio Lietuvoje pristatoma kino juosta „Anonimas“ gvildena W. Shakespeare’o „sąmokslo teoriją“.
Kol mokslininkai laužo galvas ir įrodinėja tiesas, o kino industrija pristatinėja dar vieną kontroversišką premjerą, portalas IQ.lt pažiūrėjo į šią dilemą nuo teatro scenos. Dviejų režisierių, Gintaro Varno ir Oskaro Koršunovo, pastačiusių ne vieną spektaklį pagal W. Shakespeare’o pjeses, nuomonės apie pasaulio klasikos kūrinių autorystę – kardinaliai skiriasi.
Gintaras Varnas (spektakliai pagal W. Shakespeare’o pjeses: „Šekspyriada“, „Romeo ir Džiuljeta“)
Tikrai įtikino kai kurios teorijos, teigiančios, kad pjeses iš tiesų parašė ne Shakespeare’as. Taip pat, jog 37 kūriniai – ne vieno, o kelių žmonių darbas, nes jų stilius ir žodžių tvarka labai skiriasi. Nebent jas rašė viena, tačiau labai dvilypė asmenybė.
Kodėl tiek daug skirtingų versijų? Pats laikotarpis, kada buvo sukurtos pjesės – renesanso pabaiga, baroko pradžia – tai mistifikacijų, kurios sklandė ore, metas.
Man artimiausia teorija, jog garsiąsias pjeses iš tiesų parašė grafas Ratlendas sykiu su savo žmona, kuri buvo garsaus anglų poeto Philipo Sidney’io dukra. Tačiau žmogus, vardu Williamas Shakespeare’as, egzistavo. Tai buvo šykštus „Globe“ teatro akcininkas ir aktorius, greičiausiai buvęs beraštis. Ištirti šeši Shakespeare’o parašai, anot grafologų, byloja, kad vyras greičiausiai nemokėjo rašyti. Pinigus vertinančiam Shakespeare’ui, labai tikėtina, galėjo būti sumokėta už jo pavardės naudojimą. O Ratlendas buvo žmogus, kuris labai nemėgo būti afišuojamas. „Hamleto“ pasirodymas sutapo su tragišku grafo gyvenimo laikotarpiu. Antroji „Hamleto“ redakcija pasirodo tuo metu, kai Ratlendas grįžta iš Danijos, kurioje viešėjo gavęs pasiuntinio misiją. Pataisytame leidime yra pakeistų vietų, net vardų.
Tačiau šios teorijos nė kiek nesumenkina pjesių vertės. Tai juk labai išsilavinusio žmogaus, turėjusio mokėti bent kelias kalbas, kūriniai. Suskaičiuota, kad pjesėse yra vartojama apie 20 tūkstančių žodžių, kai kurie jų anglų kalboje pavartoti pirmąjį sykį. Palyginimui: genialusis Goethe vartojo 9 tūkstančius žodžių.
Egzistuoja dvi šekspyrologų kryptys: viena, kuri laikosi tradicinio požiūrio ir teigia, kad vis dėlto pjeses parašė Shakespeare’as ir antroji, kurios įsitikinimu jis nėra tikrasis autorius. Anglijoje vis dėlto daugiau yra tradicionalistų. Tikriausiai, kad anglams net nebūtų pravartu laikytis naujai iškeltų teorijų, jau vien todėl, kad Stratfordo prie Avono turizmas būtų pasmerktas.
Oskaras Koršunovas (spektakliai pagal W. Shakespeare’o pjeses „Miranda“, „Hamletas“, „Užsispyrėlės sutramdymas“.„Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos meilės istorija“, „Vasarvidžio nakties sapnas“)
Pjeses parašė Shakespear’as. Nuo teatro atitolęs žmogus gal ir galėtų iškelti kitokias teorijas. Jos, mano manymu, išlaužtos iš piršto. Mokslas čia išvis ne prie ko. Sausos žinios negali tiek suteikti, kiek intuicija, tad įvairūs mokslininkai nesupras, nepajaus, kaip dirba teatras, kad tai – kolektyvinis, organiškas tvarinys. Sakoma, kad Shakespere’as rašydavo ar pritaikydavo savo tekstus konkretiems aktoriams. Pavyzdžiui, vienas jų sirgo astma, tad Shakespeare’as jam nekurdavo ilgų sakinių ir palikdavo vietų, kuriose jis galėdavo atsikvėpti.
Shakespeare’ą pavadinčiau genialiu informacijos apdorotoju. O tas genialumas slypi ne viename žmoguje – tai visuomenės patirtis.
Tais laikais teatras priminė Holivudą, jame buvo ryški komercinė veikla, ne menas buvo galvoje. Shakespeare’o teatrą pavadinčiau demokratišku ir kartu aristokratišku. Toje pačioje salėje sėdėdavo ir prastuomenė, o kiek aukščiau, balkone, įsitaisydavo ir karalienė.
Netiesa, kad Shakespeare’ui trūko išsilavinimo, tokios teorijos kuriamos sąmoningai. Biografai mažai ką žino apie jį, nes juk visi užrašymai atsirado vėliau.Teatras buvo pernelyg organiškas, kad kam nors būtų šovę į galvą viską fiksuoti. Shakespeare’o vertė suprasta tik romantizmo laikais, tačiau tada jau per vėlai susigriebta.
