Birželio pradžioje septynių dešimčių jubiliejaus sulaukęs Jo Ekscelencija Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas asmeninių švenčių sako niekada nesureikšminęs. „Kunigui dera minėti kunigystės jubiliejų, o gimimo dienos niekada nešvenčiau. Jos net neprisimenu, – sako dvasininkas, jubiliejaus proga vis dėlto neišvengęs gausybės sveikinimų ir linkėjimų. – O septyniasdešimtmetis reiškia galimybę pasidžiaugti, kad po penkerių metų jau būsiu laisvas.“
Dievas buvo atkaklus
Septintus metus Panevėžio vyskupijos vyskupu tarnaujantis J.E. J.Kauneckas pasakoja jau spėjęs iš naujo pamilti mūsų miestą. Pasvalio kašte, Krinčino parapijos Trajoniškio kaime gimęs J.Kauneckas baigė Panevėžio hidromelioracijos technikumą, vėliau neakivaizdžiai studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Įstoti į seminariją pavyko tik per trylika metų. Sovietų valdžia laikėsi principo, kad už valstybės lėšas išmokytas specialistas turi dirbti pagal specialybę. Dvasininkas prisimena, kad norint patekti į seminariją teko ir gudrybės imtis: pasiskundė, kad dėl prasto regėjimo negali dirbti optiniais geodeziniais prietaisais.
„Ne aš buvau atkaklus, bet Dievas, šaukdamas mane į kunigystę“, – sako prieš šešerius metus sidabrinį kunigystės jubiliejų šventęs dvasininkas.
Panevėžį pamilo
Į Panevėžį J.Kauneckas atvažiavo iš Telšių. Dvasininko veikla Žemaitijoje netelpa į kelis sakinius: Telšių kunigų seminarijos dvasios vadovas, dėstytojas, nuo 2000 metų – Telšių vyskupas augziliaras.
„Atsitiko kaip tam sūnui paklydėliui – Dievas pagrūmojo pirštu ir liepė grįžti namo, – juokauja dvasininkas, prisiminęs dienas, kai sužinojo, kad teks pakeisti Panevėžio vyskupą emeritą Juozą Preikšą. – Jaunystėje Panevėžys buvo savas miestas, tačiau jau buvo praėję daugybė metų“.
2002 metų pradžioje į Panevėžį atvažiavęs vyskupas patyrė savotišką krikštą.
„Išbandymas buvo baisus – prieš man atvykstant vyskupijoje kunigystę metė septyni kunigai, o per pirmąjį pusmetį vyskupija neteko dar 12 kunigų. Jie mirė, žuvo avarijoje, nuskendo, – nelengvą laiką prisimena Jo Ekscelencija. – Netekome penktadalio kunigų. Neliko kitos išeities, kaip tik daugelį bažnyčių palikti aptarnaujamas.“
Kunigų trūkumas – viena skaudžiausių problemų vyskupijoje ir dabar. Labai mažai jaunų žmonių renkasi nelengvą dvasininko kelią. Vyskupas sako, kad nors ir labai liūdna, toks reiškinys nestebina: dažna šeima išyra dėl nesutarimų, o tokių šeimų vaikams sunku užaugti dvasingiems.
Reikia atsakomybės
Vyskupas abejoja, ar įtakos kunigų mažėjimui turi celibatas.
„Stačiatikiams celibatas neprivalomas, tačiau padėtis su kunigais pas juos dar prastesnė, – argumentavo J.Kauneckas.
– Žinoma, celibatas nėra Dievo
reikalavimas, Bažnyčia galėtų jo atsisakyti, tačiau vargu ar tai ką nors
pakeistų į gera. Šeimose gyvenantys dvasininkai susidurtų su kitokiomis
problemomis. Pavyzdžiui, jei dvasininko vaikas nueitų šunkeliais, kaip jis
galėtų mokyti kitus.“
Su nostalgija dvasininkas pasakoja kartais žvelgiantis į Lenkiją, kur nėra katalikų bažnyčių be kunigų, kiekviena mokykla turi kapelioną. Nors kunigų trūksta, vyskupas džiaugiasi, kad miesto bažnyčiose žmonių nemažėja. Ir Santuokos sakramentą norinčiųjų priimti tik daugėja. Praėjusią savaitę nuėjęs pasikalbėti su norinčiaisiais tuoktis J.Kauneckas rado net keturiasdešimt porų.
„Kai žmonių būna ne tiek daug, stengiuosi paklausti, kodėl jauni žmonės nori priimti Santuokos sakramentą. Išgirstu visokių atsakymų, vieni tai daro dėl tėvų, kiti – dėl tradicijų, tačiau nemažai pasisako norintys gyventi darnioje šeimoje, nenorintys kartoti tėvų klaidų. Smagu girdėti, kad jauniems žmonėms svarbus Dievo palaiminimas.“
Į šeimą dvasininkas žvelgia gana griežtai. Jo manymu, vaikai turi augti šeimoje, o gyventi kartu neįteisinus santykių – nepadoru ir neatsakinga.
Vyskupas prisipažįsta besibaiminantis dėl tokių porų ateities.
„Gyvenant nesusituokus bet kurią akimirką galima sugalvoti išeiti ir palikti vaikus be išlaikymo“, – svarsto dvasininkas. Jis sako, jog nuomonė, kad ne santuokoje gimusius vaikus kunigai atsisako krikštyti, tikrai neteisinga.
„Suaugusį žmogų laidoti galbūt ir galima atsisakyti, jei tikrai žinoma jo tokia valia, bet kūdikėlis niekuo nenusikaltęs. Krikštijame ir vaikų namų vaikus, kurių tėvų išvis nežinome“, – paaiškina J.Kauneckas.
Linki laiminti
Įvairiuose miesto renginiuose spėjantis apsilankyti J.Kauneckas išduoda kartais einantis drebančia širdimi, neramu, ar žmonės priims geranoriškai. Svarbiausia, sako vyskupas, nebarti, nesmerkti, neatsitverti nesupratimo siena.
„Ir tėvai daro klaidą, kad bara vaikus – reikia ne bartis, o stengtis rasti bendrą kalbą, – įsitikinęs dvasininkas. – Negerai, kad žmonės dabar linkę smerkti, pyktis, kaltinti. Ir Kristus yra pasakęs: „Laiminkite, o ne smerkite.“
Dvasininkas sako, kad kalbos apie sunkų dabartinį gyvenimą tikrai neteisingos. Pasak jo, žmonės daug liūdnesni buvo sovietiniais metais, visko bijodami ir jausdami priespaudą. „Kai dabar man sako, kad anais laikais buvo lengviau pragyventi, nes duona buvo pigesnė, neiškenčiu ir pasiūlau važiuoti į Baltarusiją, kur tebėra išlikusi sovietinė santvarka. Štai tada žmogus susimąsto ir atsako tikrai to nenorintis“, – palygina vyskupas.
Visiems panevėžiečiams Jo Ekscelencija linki stengtis neliūdėti, bet surasti savyje dvasingumo.
„Tuomet visas problemas išspręsti daug lengviau, kai esi nepiktas ir nenusiminęs, – patarė dvasininkas. – Gyvenime svarbu ieškoti gėrio.“
Birutė KRONIENĖ
A.Repšio nuotr. „Reikia ne smerkti, o rasti su žmogumi
bendrą kalbą“, – sako vyskupas J.Kauneckas.
