Lietuvoje politikių moterų įtaka akivaizdi, tačiau tai tik patvirtina įdomų paradoksą: mūsų politika „bobiška“, trūksta „vyriškos“ politikos ir būtent politikės moterys yra „vyriškos“ politikos atstovės.
Visi jau apsiprato, kad Lietuvos politikos elite įsitvirtino stiprios moterys. Prezidentė Dalia Grybauskaitė patenka tarp vos kelių pasaulio moterų, realiai vadovaujančių savo valstybėms. Net Europoje, kuri garsėja moterų aktyvumu politikoje, vos kelioms valstybėms vadovauja moterys.
Tarp žymiausių – Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Slovakijos premjerė Iveta Radičová, Danijos premjerė Helle Thorning-Schmidt, Islandijos premjerė Jóhanna Sigurðardóttir. Lietuvoje ir antrasis formaliai pagal svarbą politikos postas priklauso moteriai – Seimo pirmininkė Irena Degutienė pagal Konstituciją vadovautų valstybei, jei tektų pavaduoti prezidentę. Nors dabartinėje Lietuvos Vyriausybėje tėra dvi moterys, jos vadovauja vienoms svarbiausių sričių: Ingrida Šimonytė – Finansų, Rasa Juknevičienė – Krašto apsaugos ministerijai.
Tačiau šios Lietuvos politikos padangės žvaigždės negali paneigti bendros tendencijos. Lietuvos politikoje, kaip ir visose kitose pasaulio valstybėse, dominuoja vyrai. Į 2008–2012 m. kadencijos Seimą buvo išrinktos 26 moterys – vos 18 proc. visų Seimo narių. Į Lietuvos savivaldybių tarybas 2011 m. iš viso išrinktos 342 moterys, arba 22 proc. visų savivaldybių tarybų narių. Šis santykis bemaž nesikeičia jau daugelį metų – 2007 m. į miestų ir rajonų tarybas buvo išrinktos 344, 2002 m. – 321 moteris. Tačiau tarp miestų ir rajonų merų moterys – visiška mažuma. Šiuo metu Lietuvoje iš 60 merų yra tik keturios moterys: jos vadovauja Birštono, Biržų rajono, Visagino ir Vilniaus rajono savivaldybėms.
Lietuvai užsienio šalyse taip pat atstovauja dažniausiai vyrai. Šiuo metu 42-ose Lietuvos užsienio ambasadose ambasadorių moterų tėra šešios (dar keturios diplomatės šiuo metu yra laikinos ambasadų vadovės).
Lietuvos politikoje vyrų ir moterų santykis panašus į visos Europos tendencijas. Anot Vilniuje veikiančio Europos Sąjungos Lyčių lygybės instituto direktorės Virginijos Langbakk, ES maždaug tik 2 proc. ministrų postų užima moterys. „Tik Skandinavijos šalyse moterų ir vyrų santykis ministrų kabinetuose yra apylygis, ten jau tradiciškai siekiama didesnės lygybės šioje srityje“, – teigė V. Langbakk. Jos manymu, vyrai gerokai ilgiau sukasi politikoje, jie yra drąsesni ir remia vienas kitą politinėse pozicijose. Moterims ši sritis vis dar yra gana nauja ir joms trūksta patirties.
Moterys – geresnės lyderės?
Politika – vyriškas užsiėmimas. Šiai nuostatai vis dar linkusi pritarti didesnė pasaulio dalis. Jungtinių Tautų organizacijos UNICEF 2006 m. apibendrintuose tyrimuose nurodoma, kad skirtinguose pasaulio regionuose dauguma apklaustųjų mano, jog vyrai yra geresni politikos lyderiai. Ypač dažnai tokios nuomonės laikosi arabiškos šalys – Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos regiono valstybės, kuriose net 77 proc. apklaustųjų sutinka su teiginiu, kad vyrai yra geresni politikos lyderiai nei moterys.
Net ir Vakaruose, kur moterys jau seniai dalyvauja politikoje ir užima gana aukštus postus, didesnė visuomenės dalis yra įpratusi politikais lyderiais matyti vyrus. Pavyzdžiui, 2008 m. tyrimų bendrovės „Pew Research Center“ JAV atlikta apklausa parodė, kad tik 6 proc. amerikiečių manė, jog moterys yra geresnės lyderės, o 21 proc. geresniais lyderiais laikė vyrus. Vis dėlto didžiausia dalis apklaustųjų (69 proc.) manė, kad tiek vyrai, tiek moterys gali būti gerais lyderiais.
Šių apklausų duomenys atspindi vis dar gajų stereotipą, kad politiku būti labiau pritinka vyrui. Tačiau patyrinėjus konkrečias savybes, kurios priskiriamos lyderiams, daugelis akivaizdžiai suteiktų pranašumą moterims. Pasirodo, kad iš aštuonių charakterio savybių, kurios svarbiausios lyderiui, didesnę jų dalį priskirtų moterims. Atvirumas, išmintingumas, gailestingumas, draugiškumas, kūrybiškumas – šios savybės buvo dažniau priskiriamos moterims.
Ambicingumas ir sunkus darbas – tiek vyrų, tiek moterų tvirtosios savybės. Ir tik ryžtingumas buvo šiek tiek dažniau priskiriamas vyrams nei moterims. Remiantis šiomis lyderiams būdingų savybių tendencijomis, moterys turėtų būti geresnės lyderės. Tad kodėl politikoje vis dar dauguma vyrai?
Jau minėtos „Pew Research Center“ apklausos respondentai pateikė labai logiškus ir, tikriausiai, bent daugeliui šalių tinkančius paaiškinimus: 51 proc. manė, kad rinkėjai dar nėra pasiryžę į aukščiausius postus rinkti kandidačių moterų, 43 proc. teigė, jog politinėse partijose vyrai neleidžia per daug reikštis moterims, 38 proc. tvirtino, kad moterys yra diskriminuojamos visose srityse ir politika nėra išimtis, o 27 proc. sakė, jog moterų įsipareigojimai šeimai nepalieka laiko politikai.
Pakeistų pasaulį
Tarptautinės tarpparlamentinės sąjungos (Inter-Parliamentary Union, IPU) 1999 m. atliktas tyrimas, kurio metu buvo apklaustos 187 moterys politikės iš 65 šalių, atskleidė, jog moterys kitaip nei vyrai vertina politikos procesą. Apie 80 proc. apklaustų parlamentarių teigė, kad moterys laikosi kitokių idėjų dėl visuomenės ir politikos, o apie 90 proc. pritarė teiginiui, jog didesnis moterų įsitraukimas į politiką sukeltų reikšmingų pokyčių ir pakeistų politinius sprendimus. V. Langbakk taip pat teigė, kad įvairiais tyrimais patvirtinta, jog tose organizacijose, kuriose vyrų ir moterų darbuotojų bei vadovų santykis yra proporcingas, vyrauja visai kitoks bendravimo ir vadovavimo stilius.
Idėją, kad didesnė moterų įtaka politikoje galėtų pakeisti pasaulį ir padaryti jį taikesnį, remia ir mokslininkai. Harvardo universiteto psichologas Stevenas Pinkeris savo knygoje teigia, kad moterys tikrai padarytų pasaulį mažiau agresyvų, nes jos kitaip žiūri į galios demonstravimą ar derybas (plačiau apie moterų lyderių savybes skaitykite kitame Josepho S. Nye straipsnyje „Kai vadovauja moterys“). Tiesa, kol kas sunku paneigti ir teiginius, kad retos moterys, kurios padaro politinę karjerą, turi žaisti pagal vyrų taisykles ir prisiimti „vyriškas“ savybes, jei nori laimėti šioje konkurencinėje kovoje.
„Moterys politikės kartais net sulaukia priekaištų, kad žaidžia pagal vyrų taisykles ir yra per daug vyriškos. Tai iš dalies padaro meškos paslaugą kitoms moterims, kurios neturi tokių savybių ir joms tampa dar sunkiau rasti savo vietą politikoje, – teigia V. Langbakk. – Kita vertus, esama ir nuomonių, kad moterys politikės elgiasi kaip „bitės motinėlės“. Jos žino, kad yra labai stiprios, joms tinka lyderių vaidmuo ir jos nelabai nori didesnės konkurencijos iš kitų moterų ir nesistengia, kad plėstųsi moterų dalyvavimas politikoje.“
Vis dėlto esama ir išimčių. Kai kurios moterys politikės kaip tik siekia pabrėžti savo moteriškumą ir savybes, kurios yra visai kitokios, nei būdingos vyrams politikams. „Jei moterys moka pabrėžti ir sustiprinti savo moteriškas savybes, jos taip pat patraukia ir kitus, sukuria pagarbą net ir tarp vyrų“, – kalba V. Langbakk. Esama ir sėkmingą karjerą padariusių moterų, kurios nebijo savo biurų išpuošti rožine spalva pabrėždamos tai, kad jos yra ir protingos, stiprios, ir kartu moteriškos, nebijančios „kvailų blondinių“ stereotipų. Tačiau tradiciškai „vyriškomis“ laikomose srityse natūraliai ieškoma asmenybių, kurios atitiktų per ilgą laiką susiformavusius bruožus, ir šiose srityse moterims sunku demonstruoti savo moteriškumą.
Vyriškos politikės ar jautrūs lyderiai?
IPU tyrimai 2005 m. atskleidė, kad net tais atvejais, kai moterys įtraukiamos į aukščiausio lygio politiką, joms patikima rūpintis tradiciškai moteriškomis sritimis. Pavyzdžiui, iš 858 moterų ministrių 183 šalyse dauguma užėmė šeimos, vaikų ir jaunimo ar socialinių reikalų, švietimo ministrų postus. Tik 13 ministrių visame pasaulyje vadovavo Gynybos, o 9 – Ekonomikos ministerijoms. Filosofas profesorius Alvydas Jokubaitis mano, kad Lietuvos moterys politikės, užimančios aukščiausius valstybės postus, neišvengiamai taip pat yra vertinamos stereotipiniais kriterijais. „Tradiciškai mūsų politika yra vyriška, ir moterys politikės negali atsikratyti šių stereotipų. Galbūt kaip tik dėl to, kad jos yra moterys, tos tradiciškai laikomos geriausiomis vyriškomis savybėmis kaip drąsa ar ryžtingumas yra dar ryškiau pastebimos“, – teigia A. Jokubaitis.
Lietuvos politikių populiarumą galima sieti ir su tuo, kad dabartiniams politikams vyrams trūksta ne tik klasikinių lyderio savybių, bet ir efektyvaus komunikavimo įgūdžių. „Mūsų politikės moterys siekia komunikuoti tiesiogiai su rinkėjais, jos kalba labai konkrečiai apie specifines žmonių problemas ir sugeba užmegzti tiesioginius komunikacijos ryšius. Šia prasme moterys politikės atrodo patikimesnės ir turi pranašumą prieš vyrus“, – teigia lyderystės ekspertas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas Mindaugas Kubilius. Anot jo, lyderiams būtina savybė – atjauta. Būtent ją dažniau demonstruoja moterys politikės ir dėl to gali sulaukti kur kas didesnio populiarumo tarp rinkėjų.
Kvotos negelbėja
Pasaulyje jau senokai bandoma padidinti moterų politikių skaičių taikant įvairias politikos procesų kvotas – pradedant nuo kandidačių visuotiniuose rinkimuose nacionaliniu ar vietos lygiu ir baigiant aukščiausių postų skirstymu po rinkimų.
Kaip nurodoma profesorės Irminos Matonytės tyrime „Politinio atstovavimo galimybių plėtra? Lietuvos parlamentarų į moterų kvotas požiūrio analizė“, per pastaruosius 20 metų, remiantis Pasaulinės kvotų moterims duomenų bazės duomenimis, įvairių tipų kvotų moterims klausimas buvo svarstomas net 103 šalyse. 40 pasaulio šalių kvotos yra įteisintos konstituciškai, dar 50 šalių moterų kvotos priimtos kaip partijų vidinių nuostatų principas.
Šiaurės Europos šalys, garsėjančios kaip lyderės plečiant moterų galimybes dalyvauti politikoje, jau senokai įprato, kad partijos, sudarydamos rinkimuose dalyvausiančių kandidatų sąrašus, taiko lyčių kvotas ir siekia, jog moterys sudarytų ne mažiau kaip 40 proc. visų kandidatų sąrašo.
Lietuvoje kol kas tik socialdemokratai savo statute yra įtvirtinę moterų kvotų principą – 40 proc. moterų kvota yra numatyta partijos valdymo organuose bei savivaldos ir LR Seimo rinkimų sąrašuose. Kaip nustatyta jau minėtame I. Matonytės tyrime, Lietuvos parlamentarai vyrai labai skeptiškai vertina moterų kvotų principą, o moterys parlamentarės palankiau žiūrėjo į specialiąsias priemones, skirtas didinti moterų politinį dalyvavimą.
I. Matonytė rašo: „Lietuvos konservatoriai vieningai (tiek vyrai, tiek moterys) kritikavo lyčių kvotos idėją, o socialdemokratai pozityviau nei kitų partijų nariai vertino lyčių kvotas. Vis dėlto nė vienas iš apklaustų socialdemokratų vyrų nelaikė lyčių kvotos būtina teisėta priemone.“
Tačiau net ir pačios socialdemokratės pripažįsta, kad tokios kvotos dar nereiškia, jog Seime iškart bus daugiau moterų. Lietuvos socialdemokračių moterų sąjungos pirmininkė Birutė Vėsaitė LSDP tinklalapyje nurodė, kad, nepaisant kvotų, vis dar išrenkamas nedidelis moterų procentas. Po 2008 m. Seimo rinkimų socialdemokratų frakcijoje iš 23 narių – tik 4 moterys. Toks santykis atitinka ir viso Seimo narių vyrų ir moterų santykį. Net jei politikai vyrai sutiktų įsileisti daugiau moterų į politiką, visuomenė vis dar labiau vertina politikus vyrus, net jei vėliau jais greitai nusivilia.
