H. Mueller ketvirtadienį Vilniaus mažajame teatre bendraus su savo kūrybos gerbėjais.
Šiandien į Vilnių atvykusi Nobelio literatūros premijos laureatė Herta Mueller kurio nors miesto knygyno vitrinoje tikriausiai išvys savo knygą „Amo sūpuoklės“. Rytoj Vilniaus Mažajame teatre įvyksiančiame susitikime su šia rašytoja, be abejo, ne vienas vilnietis rankose turės šią leidyklos „Versus Aureus“ lietuviškai išleistą knygą. Jūsų dėmesiui – H. Mueller knygos „Amo sūpuoklės“ recenzija, kurios autorius – Ramūnas Čičelis.
Vokiečių rašytoja H. Mueller iki 2009 metų pasaulyje buvo beveik nežinoma. Lietuvoje net ir pernai išleidus romaną „Amo sūpuoklės“, ji daugeliui iki šiol tebėra nepažinta žemė, nors prieš porą metų ir buvo apdovanota Nobelio literatūros premija.
„Amo sūpuoklėse“ vaizduojamas Rumunijos istorijos laikotarpis, kai po hitlerinės okupacijos į šalį įsiveržė Raudonoji armija ir prasidėjo masiniai šioje šalyje gyvenančių vokiečių trėmimai į Sibirą. Jų auka tapo pagrindinis knygos herojus Leopoldas Aubergas. Nuo pat pirmųjų romano puslapių pradėjus suptis „amo sūpuoklėmis“, mintyse imi lyginti šį kūrinį su taip pat Nobelio premija apdovanoto rusų rašytojo Aleksandro Solženicyno aprašytais lageriais. Abu pasakojimai tarytum alsuoja Sibiro šalčiu, kuris ima kaustyti ir skaitytojo sąmonę. Panašius šiuos kūrinius daro ir vaizdų detalumas. H. Mueller knygos pasakotojui lagerio kasdienybė – iki smulkiausių detalių pažįstama (siužetas pagrįstas tikrais autorės artimai pažinoto žmogaus atsiminimais).
Tačiau čia ir baigiasi rusų bei vokiečių žvilgsnių į tuos pačius istorijos faktus panašumai. „Amo sūpuokles“ nuo rusų disidento kūrybos labiausiai skiria tai, kad H. Mueller kuria ne realistinį, o natūralistinį romano pasaulį. Lagerio buitis ir veikėjų išgyvenimai yra šiuolaikiškai hypertikri, nes dominuoja įvykių aprašymai, o ne subjektyvios interpretacijos: „Lengvame knarkime nusilpėlių, kurie nebevaikšto šokti, girdžiu savo vaikišką balsą. Jis toks aksominis, kad man net šiurpu.“ Skaitydamas negali manyti, kad aprašomi vaizdai yra sąlygiški, tartum fiktyvūs; pasakojimas taip sukrečia, kad tampa sunku kalbėti apie literatūrines „Amo sūpuoklių“ ypatybes. Romanas savo skaitytoją išsviedžia iš patogios ir jaukios vakariečio vartotojo gyvensenos.
Kaip ir A. Solženicynas, H. Mueller kuria tamsiosios Rusijos enciklopediją, tačiau kiekvienas savaip: vokiečių rašytoja išvadas formuluoti palieka skaitytojui, o ne pasakotojui. Skaitančiojo ir kūrinio santykis yra labai aktyvus, ir tai turbūt – viena pagrindinių literatūrinės (nebūtinai socialinės) romano sėkmės priežasčių.
H. Mueller sukuria meninį vaizdą, kuris, skirtingai nei rusiškojoje lagerio interpretacijoje, – ne mokslinės istorijos faktas, o labai žmogiška patirtis. A. Solženicynas užsiėmė daugiau statistika, kuri iškelia tragiškų įvykių suvokimo barjerą, neleidžia skaitytojui įsijausti į pasakojimą. H. Mueller elgiasi atvirkščiai. Jos „Amo sūpuoklių“ dokumentalumas yra visai kitokio pobūdžio. Čia svarbu ne žmogaus ir abstrakčios stalininės „mašinos“, o labiau žmogaus ir daikto santykis, pastaruosius kelis šimtmečius itin rūpėjęs keliems žymiems vokiečių filosofams, ypač Martinui Heideggeriui ir Raineriui Mariai Rilkei. Taigi „Amo sūpuoklės“, kitaip nei rusų rašytos lagerių studijos, turi kontekstą. Beje, įdomu tai, kad panašioje rusų kūryboje beveik nekalbama apie jų pačių pabrėžiamos „didingosios rusų kultūros“ santykį su žmoniją šiurpinančiais nusikaltimais. H. Mueller suvienija kultūrą ir tragizmą taip leisdama pažvelgti į rusiškumą iš šalies, objektyviau ir taikliau. Galbūt todėl skaitytoją nustebina ne siaubo ironija (prisiminkime Balio Sruogos „Dievų mišką“), o romano kuriamos siaubo grimasos, nes, versdamas puslapį po puslapio, jauti, jog tai – jau nejuokinga visais atžvilgiais: „…visi ir visa turi savo pateisinimą pasaulyje. Ir savą laidą su viskuo, kas tik egzistuoja: MINKOVSKIO LAIDĄ. Man čia taip sėdint, Minkovskio laidas man virš galvos stirkso tiesiai aukštyn. O man judant, jis irgi lankstosi kaip ir aš, kartodamas tą patį judesį. Taigi nesu vienas.“
A. Solženicynas savo knygose vis klausė, kas kaltas dėl didžiųjų XX amžiaus tragedijų Rusijoje. H. Mueller „Amo sūpuoklių“ Leopoldas tokių klausimų nebekelia. Ir kaipgi gali ką nors kaltinti, jei kentėjimą pasirenki savo noru?! Romano veiksmas vyksta vienu metu ir poetinėje, ir šiurkščiai buitinėje plotmėje (poetiškumas kuriamas pasakojimo vizualumu), kurioje kaltumo ir teisingumo klausimas pernelyg miglotas: veikėjas tiesiog yra virš šio klausimo ir aiškiai suvokia, kad kiekvienas žmogus yra per mažas pretenzijoms į teisingumą. Tėra tik asmeninė tiesa, kuri daug paveikesnė, nes pasakojama gyvai, o ne išanalizuojama ar išskaitoma.
____________________
Ši recenzija išspausdinta IQ žurnale, 2011 m. balandžio mėn. numeryje.
