Paruošė apynasrį
Didmiesčių centruose dėl aukštų nekilnojamojo turto kainų
įsikuria pasiturintieji, o Panevėžio širdį okupuoja benamiai. Tad miesto
vadovai, sulaukę užsienio investuotojų, ieško maršrutų, kad atvykėlių akys
neužkliūtų už vargetų prieglaudomis virstančių griuvėsių.
Prieš svečius raustantys valdininkai Panevėžio įvaizdį ketina
gelbėti apleistų pastatų savininkams padvigubinę nekilnojamojo turto mokestį.
Savivaldybė suskaičiavo keturiasdešimt nebaigtų statyti,
apdegusių ir likimo valiai paliktų statinių, išdarkiusių Aukštaitijos sostinės
veidą.
Jų savininkams gresia gerokai papurtyti kišenes. Savivaldybė
pirmą kartą ketina pritaikyti pernai Tarybos priimtą sprendimą apsileidėliams
skaičiuoti ne 0,5 proc. nekilnojamojo turto mokamosios vertės mokestį, o teisės
aktų leidžiamą maksimalų – 1 proc.
Per 2009-uosius į Savivaldybės biudžetą surinkta 4,6 mln.
nekilnojamojo turto mokesčio.
„Suprantu, kad daugelis statybų sustojo bankams nutraukus
finansavimą. Bet tvarka turi būti, jau nekalbu apie miesto įvaizdį. Gėda, kad
sulaukę svečių turime galvoti, kur juos vesti, kad miesto įvaizdis atrodytų kiek
geresnis“, – „Sekundei“ teigė vicemerė Gema Umbrasienė.
Miesto širdyje – šabakštynai
Panevėžio, kaip žalio miesto, įvaizdį pamažu keičia „bomžų“
viešbučio veidas. Pačiame miesto centre, Kranto g., ant vaizdingos Senvagės
pakrantės stūkso užkaltais langais buvusios ledainės pastatas, prieš Antrąjį
pasaulinį karą priklausęs žydų organizacijai. Už kelių žingsnių – beveik prieš
120 metų statytas istorinę vertę turintis begriūvantis raudonų plytų konservų
fabrikas, dar už kelių šimtų metrų plyti išdarkyta buvusios „Semos“ teritorija
su nykiai joje iškilusia kultūros paveldo vertybe – XIX a. pab. siekiančiu
mielių ir spirito fabriko administraciniu pastatu.
Centrinėje Vasario 16-osios gatvėje greta kultūros židinio
teatro „Menas“ akis bado gremėzdiška tvora.
Apleisti statiniai – savotiška įvairių laikų vizitinė kortelė.
Sovietmečių didybės maniją mena Senamiesčio g. stūksantis betoninis gremėzdas –
kadaise šioje vietoje turėjo iškilti didžiausias Tarybų Sąjungoje linų
kombinatas.
Nepriklausomybės pradžioje apėmusią verslumo karštligę primena
buvęs mėsos kombinatas išdaužytais langais.
Pasaulinio ekonominio sunkmečio pasekmes liudija prieš porą
trejetą metų pradėti statyti ir nebaigti daugiabučiai Ramygalos g., Savanorių a.
„Darosi baisu mieste matant griuvėsius, šabakštynus,
šiukšlynus. Galų gale sunkmetis ar ne, bet verslininkai ko nors privalo imtis,
kad miestas neatrodytų nykiai. Prieš penkerius metus griuvėsių Panevėžyje buvo
pradėję mažėti, jų vietoje kilo prekybos centrai. Dabar vėl darosi baisyn“, –
Panevėžio vaizdą įvertino Savivaldybės dizaineris Romualdas Lukšas.
Jo teigimu, gražinti miestą sumojusiai Savivaldybei – galvos
skausmas, kaip surasti apleistų pastatų savininkus.
„Leidimus statyboms išsiima vieni, vėliau juos perleidžia
kitiems, dar užstato bankams. Susekti nesitvarkančiuosius nėra taip paprasta“, –
teigė R.Lukšas.
Bylinėjasi dėl fabriko
Kad didesnis nekilnojamojo turto mokestis pagražintų miesto
veidą, abejoja ne vienerius metus su nesitvarkančiais verslininkais
besibylinėjantys paveldosaugininkai.
Kultūros paveldo departamento Panevėžio padalinio vadovas
Arūnas Umbrasas viliasi, kad bent Vyriausiasis administracinis teismas įpareigos
nekilnojamojo turto magnatais ketinusius tapti verslininkus brolius Rimkevičius
pasirūpinti jiems priklausančiu buvusiu konservų fabriku.
„Fabriką įsigiję verslininkai jau daug metų su juo nieko
nedaro, tik nepagrįstai kaltina paveldosaugininkus, kad esą nieko neleidžiam“, –
piktinosi A.Umbrasas.
Kultūros paveldo departamentas į Panevėžio teisėjus kreipėsi
prašydamas įpareigoti Ryčiui Rimkevičiui priklausančią bendrovę Jungtinį duonos
centrą, vadovaujamą savininko brolio Sauliaus Rimkevičiaus, sutvarkyti avarinės
būklės fabriką.
Teismo sprendimas paveldo saugotojus apstulbino – praėjusių
metų rudenį byla buvo nutraukta, nes Jungtinis duonos centras turtą perleido
kitai bendrovei ir esą už jį nebėra atsakingas.
„Juokingiausia, kad vienas brolis fabriką perleido kito brolio
įmonei. Dabar girdėjome, kad naujoji pastato šeimininkė atsisakė lizingo
sutarties ir fabrikas esą liko banko nuosavybe“, – „Sekundei“ pasakojo
A.Umbrasas.
Paveldosaugininkas teigia nebe pirmą kartą susiduriantis su
tokiais verslininkų triukais, kai siekdami išvengti atsakomybės turtą leidžia iš
rankų į rankas.
Vis dėlto A.Umbrasas įsitikinęs, kad Jungtiniam duonos centrui
nepavyks išsisukti. Pasak jo, įstatymas numato: jei pastatas yra kultūros
paveldo objektas, prieš perleisdamas turtą savininkas privalo kreiptis į
Savivaldybę, kad ši surašytų perdavimo aktą. Kaip tikino A.Umbrasas, tokio akto
nėra.
„Istorinis fabrikas avarinės būklės – stogas kiauras, pūdomos
konstrukcijos. Jei taip ir toliau tęsis, sudarysime komisiją įvertinti, kiek
pakenkta statiniui, ir pareikalausime verslininkų atlyginti žalą. O ji turėtų
būti nemaža“, – perspėja paveldosaugininkas.
Pats S.Rimkevičius apie griūvantį kultūros paveldą kalbėtis
nepanoro.
„Neturiu laiko diskutuoti“, – „Sekundei“ pareiškė
verslininkas
Įkūrė benamių kvartalą
Paveldosaugininkams nerimą kelia ir buvusios „Semos“
teritorijoje gamtos ir benamių valiai paliktas istorinis daugiau nei 100 metų
skaičiuojantis pastatas.
Žadėjusi nugriauti „Semos“ spirito varyklą ir toje vietoje
statyti daugiabučius ir biurus, bendrovė „Paninvest“ apie savo grandiozinius
planus nebekalba.
Vietoj žadėtų modernių daugiabučių ir išpuoselėtos teritorijos
dabar Nevėžio pakrantėje stūkso iš buvusios spirito varyklos likę griuvėsiai.
Praėjusių metų pabaigoje į teritoriją užsukę paveldosaugininkai
pasibaisėjo.
„Semos“ teritorijoje vos ne atskiras benamių kvartalas
įsikūręs. Istorinę vertę turinčiame pastate šiukšlių kiek nori“, – pasakojo
Savivaldybės paveldo apsaugos specialistė Loreta Paškevičienė.
„Paninvest“ prižadėjo susitvarkyti iki sausio vidurio: užmūryti
istorinio pastato angas, uždengti stogą, išvežti šiukšles, pasamdyti darbuotoją
teritorijai prižiūrėti.
Bendrovės direktorius Valdemaras Šereika teisinasi, kad
išpildyti pažadus trukdo oro sąlygos.
„Kai tokie šalčiai, technika net neužsikuria – nieko negalime
padaryti“, – tvirtino V.Šereika.
Ar nugriautos „Semos“ teritorijoje likusio istorinio pastato
neištiks konservų fabriko likimas, direktorius negarantuoja.
„Tvarkome teritoriją, kad neatrodytų baisiai, o toliau viskas
priklausys nuo ekonominės situacijos. Bent porą metelių dar teks palaukti“, –
neslepia verslininkas.
Plačiau skaitykite 2010 m. sausio 29 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Reikalaus atlyginti. Buvusio
konservų fabriko savininkams paveldosaugininkai žada apskaičiuoti pastatui
padarytą nemenką žalą.
