Fiasko pasaulio futbolo čempionate patvirtino, kad ispaniškasis futbolo stilius „tiki-taka“ galutinai iššifruotas
Ispanijos rinktinės tragedija Brazilijos stadionuose netapo milžiniška staigmena. Tiesą sakant, prie to buvo einama jau kelerius pastaruosius metus.
Garsiausiai nerimo varpai nuskambėjo, kai svarbiausias žaidimo stiliaus „tiki-taka“ puoselėtojas Josepas Guardiola paliko „Barcelonos“ trenerio pareigas. Futbolo specialistas tuomet kaip svarbią pasitraukimo priežastį minėjo nuovargį po keturių alinančių sezonų, bet galima spėti, kad jis jautė artėjančią savo kūrinio pabaigą.
„Barcelonos“ rezultatai pastaraisiais sezonais tai ir patvirtino. Pirmasis didelis šokas buvo 2013-ųjų Čempionų lygos pusfinalis, kai katalonai dvejų rungtynių seriją beviltiškai 0:7 pralaimėjo Miuncheno „Bayern“. Šis sezonas „Barcelonai“ buvo dar liūdnesnis. Argentiniečių strategas Gerardo Martino buvo pasamdytas tam, kad „tiki-taką“ papildytų vertikalumu ir kad dažniau būtų grasinama varžovų vartams, bet šis eksperimentas taip pat patyrė nesėkmę. Katalonijos klubas liko be Ispanijos čempionato aukso, o Čempionų lygoje krito dar anksčiau – ketvirtfinalyje.
Metus be futbolo praleidęs J. Guardiola savąją filosofiją pradėjo įgyvendinti Miunchene ir sulaukė nemažos sėkmės (laimėtas Vokietijos čempionatas ir taurė), bet viską smarkiai apkartino Čempionų lygos pusfinalis, kur 0:5 pasiduota Madrido „Real“.
Ispanijos rinktinės, kuri triumfavo trijuose pastaruosiuose didžiausiuose turnyruose, tragedija Brazilijoje buvo tarsi užprogramuota, o to nenorėjo pripažinti tik patys ispanai.
„Ispanų žaidimas paseno. Jie „tiki-takos“ stiliumi rungtyniauja jau kurį laiką ir tai yra nuostabus būdas žaisti futbolą – viso pasaulio aistruoliai ir futbolo ekspertai tuo žavėjosi ne vienus metus. Tačiau Ispanijos rinktinės strategas Vicente del Bosque užmiršo, kad Europos klubai surado priešnuodį prieš „Barcelonos“ klubo stilių. Greitomis kontratakomis paremtas dideliu tempu žaidžiamas futbolas puikiai veikia prieš ispanų žaidimą“, – portale „Time of India“ rašė futbolo legenda Diego Maradona.
Iš visų šių pastabų galima ginčytis nebent dėl vienos – susižavėjimo ispanų futbolu. Žinoma, šio žaidimo puristams ir idealistams tai buvo svajonių išsipildymas, bet „tiki-taka“ pamažu pradėjo tapti vampyru – siurbti ir žaidėjų, ir stebėtojų džiaugsmą.
Nuolatinė kamuolio kontrolė, delikatus judėjimas ir gausybė trumpų horizontalių perdavimų. „Barcelona“ arba Ispanijos rinktinė taip galėdavo stumdyti kamuolį visas 90 minučių, bet galiausiai aistruoliams tai pradėjo kelti žiovulį, o vėliau – ir pasipiktinimą. „Tiki-takos“ meistrai taip užsižaidė su nuolatiniu kamuolio valdymu, kad tai virto tikslu savaime. Ispanai tiesiog pamiršo, kad esminis uždavinys futbolo aikštėje yra mušti įvarčius (pageidautina, daugiau už varžovus), o dar svarbesnis – džiuginti tuos, dėl kurių žaidžiama, – aistruolius.
„Tiki-taka“ krizę išgyvena dėl to, kad per daug paniro į sterilumą, taip pat dėl to, kad svarbiausi jos atlikėjai – Xavi, Andrésas Iniesta, Davidas Villa ir kiti – jau atgyveno geriausius savo laikus.
Bet tai nereiškia, kad padėtis visiškai beviltiška. Ispanijai reikia sugrįžti prie braižymo lentos ir sudėlioti reikšmingiausius akcentus. Žinoma, prioritetas – „tiki-taką“ papildyti naujais atlikėjais ir jų energija, kurios senajai gvardijai taip trūko Brazilijoje. Ne mažiau svarbu šalia neaukštų techniškų futbolininkų į žaidimą įlieti ir daugiau fizinės jėgos, bet neprarasti inteligentiškumo ir mąstymo. Paprastai tariant, reikia daugiau tokių žaidėjų, kaip „Bayern“ gynėjas-saugas Javi Martínezas. Ir bene svarbiausia – užmiršti, kad kamuolį galima ne tik įvaryti į vartus, nes „tiki-takos“ panieka tolesniems smūgiams jau yra tapusi nusikalstama.
Ispanai naujų receptų ieškos ne tik visą vasarą, bet ir kelerius artimiausius metus. Labiausiai tikėtina, kad „tiki-taka“ sako ne „sudie“, o „iki pasimatymo“.
