Tokį gilų pėdsaką gali palikti vienas žmogus, kad jo atminimas lydi visą gyvenimą. Vilniaus universiteto docentė, chemijos mokslų daktarė Genovaitė Milvydienė (Šileikaitė) daugiau nei aštuonis dešimtmečius saugojo vaikystėje darytą nuotrauką su kunigu Alfonsu Lipniūnu – iškiliu dvasininku, pedagogu ir tautos šviesuoliu.
Ši fotografija jai buvo ne tik Pirmosios komunijos prisiminimas, bet ir brangi relikvija, liudijanti žmogų, kurio skleistos tikėjimo ir gėrio vertybės lydėjo visą gyvenimą. Prieš mirtį moteris išsakė paskutinį norą – kad nuotrauka būtų perduota saugoti Panevėžiui, miestui, su kuriuo susijęs kunigo A. Lipniūno vardas.
Šviesuolis kunigas, profesorius Alfonsas Lipniūnas (1905–1945) jį sutikusiųjų ir pažinojusiųjų širdyse paliko gilų pėdsaką. Viena jų – dabar jau šviesaus atminimo Vilniaus universiteto docentė, chemijos mokslų daktarė Genovaitė Milvydienė. Savo Pirmosios komunijos nuotrauką su kunigu ji saugojo kaip brangiausią relikviją, o gyvenimo pabaigoje paprašė dukters ją perduoti Panevėžio muziejui.
„Mano mamos ir kunigo Alfonso Lipniūno keliai susikirto Vilniuje“, – pasakoja G. Milvydienės dukra Genovaitė Snuviškienė.
1939-ųjų pavasarį kunigas A. Lipniūnas buvo paskirtas tuomečio Panevėžio pedagoginio instituto lektoriumi. Tais pačiais metais institutą perkėlus į Vilnių, jis išvyko darbuotis į sostinę. Nuo 1942-ųjų dar dėstė sociologiją ir pastoracinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje, buvo Vilniaus universiteto kapelionas.
G. Milvydienė su tėvais gyveno Zarasuose, tačiau apie 1940-uosius šeima persikėlė į Vilnių. Jos tėtis – valstybės tarnautojas – buvo perkeltas dirbti į sostinę.
„Tuo metu, kaip sakydavo mama, Vilnius buvo laisvas – priklausė Lietuvai“, – pasakoja G. Snuviškienė.
Kunigo pamokos
Šeima buvo tikinti. Gyvendami senamiestyje, savaitgaliais vaikai su mama dažniausiai eidavo melstis į Aušros Vartų koplyčią.
Dvejais metais vyresnį sūnų Juozą mama lydėdavo į kunigo A. Lipniūno vedamas Pirmosios komunijos pasirengimo pamokėles.
Kadangi mažosios Genovaitės nebuvo kur palikti, kartu eidavo ir ji.
„Susikirtę mažos mergaitės ir kunigo keliai jos širdyje įžiebė tikėjimo šviesą“, – sako G. Snuviškienė.
Tuo metu jos mamai buvo šešeri.
„Mama pasakojo, kad klausydamasi A. Lipniūno pamokėlių labai greitai viską išmoko. Kai kunigas paklausė, kaip reikia pagerbti mirusįjį, kiti vaikai neatsiminė, o ji iškart sukalbėjo maldelę“, – prisimena pašnekovė.
Pamatęs, kiek maža mergaitė jau moka, kunigas pasiūlė ir jai kartu su broliu priimti Pirmąją komuniją.
Pasak G. Snuviškienės, pamokėlės vykdavo Aušros Vartų koplyčioje arba kunigo bute Aušros Vartų gatvėje.
Istorinė nuotrauka
Pirmosios komunijos šventė įvyko 1940 metų lapkritį. Po jos vaikai tai progai atsiminti gavo nuotraukas ir aplankus su Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslo kopija. Kitame lape kunigas A. Lipniūnas įrašė šiai progai skirtus žodžius ir pasirašė.
Ruošiantis fotografuotis, jis mažąją Genovaitę pasisodino šalia savęs – kaip jauniausią iš vaikų.
Pasak G. Snuviškienės, jos mama visą gyvenimą buvo aktyvi ir veikli. Jaunystėje sportavo, buvo gimnastė, sąjunginėje spartakiadoje atstovavo Lietuvai.
Todėl šeimos albume netrūko nuotraukų iš įvairių gyvenimo etapų. Tačiau būtent ši vaikystės fotografija jai buvo ypatinga.
„Mamai ši nuotrauka, kurioje ji sėdi šalia kunigo A. Lipniūno, buvo tarsi relikvija. Ji visada stovėjo garbingoje vietoje ant lentynos. Juk daugelis mūsų esame priėmę Pirmąją komuniją, tačiau ar dažnas taip saugo tos dienos nuotrauką ir taip šiltai prisimena kunigą? Mama apie jį kalbėdavo nuolat“, – pasakoja G. Snuviškienė.
Ji svarsto, kad nuotraukoje įamžintų vaikų šiandien veikiausiai jau beveik nebelikę – jiems būtų gerokai per devyniasdešimt metų. Nei jos mamos, nei brolio tarp gyvųjų jau nėra.
„Turbūt dauguma jau iškeliavo į šviesą. Mama buvo jauniausia. Įdomu, ar kas nors dar yra išsaugojęs tokią fotografiją“, – svarsto G. Snuviškienė.
Vienintelis prašymas
Visą gyvenimą G. Milvydienė domėjosi kun. A. Lipniūno gyvenimu, rinko ir skaitė apie jį pasirodžiusias knygas bei publikacijas.
Pasak dukters, gyvenimo pabaigoje mama išsakė vienintelį pageidavimą – kad Pirmosios komunijos nuotrauka būtų perduota saugoti į Panevėžį.
„Keista, bet daugiau ji nieko neprašė. Tik to, kad ši nuotrauka atsidurtų muziejuje Panevėžyje“, – pasakoja G. Snuviškienė.
Pradėjusi ieškoti, kam būtų galima perduoti vertingą relikviją, ji sužinojo, kad Panevėžyje veikia kunigo A. Lipniūno progimnazija, kurioje kaupiami ir saugomi su šiuo dvasininku susiję eksponatai.
Taip pat išgirdo apie Panevėžio vyskupijos planus steigti A. Lipniūno muziejų.
Kol kas originali fotografija tebėra saugoma šeimoje, tačiau jos kopija jau perduota būsimo muziejaus iniciatoriams.
Planuojama, kad muziejus ne tik pasakos apie išskirtinę kunigo A. Lipniūno asmenybę, bet ir atspindės sudėtingą XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos istoriją.
G. Snuviškienė dėkoja panevėžietei Danutei Kriščiūnienei, kunigo A. Lipniūno giminaitei, paskatinusiai ją papasakoti šią istoriją ir pasidalyti išsaugota nuotrauka.
„Tas susitikimas su kunigu paveikė visą mamos gyvenimą“, – sako G. Snuviškienė.
Klausytis pamokslų plūdo minios
Pasak G. Snuviškienės, mama prisimindavo, kaip kartu su tėvais eidavo į Šv. Jonų bažnyčią prie Vilniaus universiteto klausytis kunigo A. Lipniūno garsiųjų pamokslų.
Nors jų turinys mažos mergaitės atmintyje neišliko, visam gyvenimui įsirėžė vaizdas, kokia minia susirinkdavo jų klausytis.
„Ten būdavo tiek žmonių, kad netilpdavo. Kun. A. Lipniūno pamokslai buvo labai populiarūs, nes kalbėdavo žmonėms aktualiais klausimais. Jis stengėsi paguosti, įkvėpti, buvo didelis optimistas“, – pasakoja G. Snuviškienė.
Tai buvo sudėtingas laikotarpis, kai sovietų okupaciją pakeitė nacių valdžia.
Visuomenėje tvyrojo nerimas ir nežinomybė, todėl A. Lipniūno pamokslai daugeliui tapo moraline atrama.
Juose dvasininkas skleidė tautiškumo ir pilietinės atsakomybės idėjas, ragino jaunus žmones nestoti į Vokietijos kariuomenę.
Kunigas taip pat gelbėjo žydus, organizavo pagalbą stokojantiems ir badaujantiems žmonėms.
„Jis buvo dvasios milžinas“, – neabejoja G. Snuviškienė.
Paliko neištrinamą pėdsaką
Kun. A. Lipniūnas itin daug dėmesio skyrė darbui su vaikais ir jaunimu, rūpinosi jų religiniu ugdymu, rengė Pirmajai komunijai.
Todėl nenuostabu, kad daugeliui vaikų, tarp jų ir G. Snuviškienės mamai, padarė neišdildomą įspūdį.
„Mama negalėjo pamiršti kun. A. Lipniūno, apie jį labai dažnai kalbėdavo“, – sako pašnekovė.
Tikėjimas G. Milvydienės gyvenime užėmė ypatingą vietą.
Dukros teigimu, mama ne kartą pasakojo, kokią reikšmę jai turėjo tikėjimas ir kiek stiprybės suteikė sunkiausiomis akimirkomis.
Dabar ir pati skaitydama apie kun. A. Lipniūną, G. Snuviškienė sako nebesistebinti, kodėl jis taip paveikdavo jaunus žmones.
Dvasininko dienoraščiuose ir raštuose atsiskleidžia, kokią svarbią vietą jo gyvenime užėmė darbas su vaikais bei katalikiškomis jaunimo organizacijomis. Kunigą pažinojusieji jį prisimena kaip nuoširdų, paprastą ir šviesų žmogų.
„Darbas su vaikais jam buvo labai svarbus. Kunigas kėlė žmonių sielas prie Dievo. Mano mamos širdyje kun. A. Lipniūnas paliko tą dievišką šviesą, kuri lydėjo ją visą gyvenimą“, – sako G. Snuviškienė.
Tikėjimo neišsižadėjo nė sovietmečiu
G. Milvydienės tikėjimas išliko gilus ir nepalaužiamas visą gyvenimą.
Pasak dukters, ji nuolat vykdavo į įvairius atlaidus – Pivašiūnuose, Krekenavoje, kitose Lietuvos šventovėse. Kartais keliaudavo su šeima, kartais prisijungdavo prie piligrimų grupių iš Vilniaus bažnyčių. Taip pat buvo aktyvi Marijos radijo rėmėja.
„Mama buvo labai tikintis žmogus. Ji nuolat kalbėdavo apie gėrį, kylantį iš tikėjimo“, – pasakoja G. Snuviškienė.
Tikėjimo vertybės buvo perduotos ir vaikams. Abi G. Milvydienės dukros užaugo tikinčios. Jaunesnioji Viktorija mirė 1997 metais, o sunkiais gyvenimo išbandymų laikotarpiais šeimai stiprybės taip pat teikė tikėjimas.
G. Snuviškienė prisimena ir tėčio žodžius: „Nereikia abejoti, ar Dievas yra. Jis – vienintelė mūsų viltis. Jeigu jos netenkame, liekame absoliučioje tamsoje.“
Pasak pašnekovės, jos mama sovietmečiu nebuvo komjaunuolė. Nors tokia pozicija anuomet galėjo apsunkinti gyvenimą, dėl aktyvios sportinės veiklos ir pasiekimų jai pavyko išvengti didesnio spaudimo. Jaunystėje ji buvo gimnastė, atstovavo Lietuvai įvairiose varžybose.
Drąsiai lankė bažnyčią
Vėliau G. Milvydienė tapo mokslininke ir Vilniaus universiteto docente, dirbo su studentais, tačiau vis tiek neslėpė savo religinių įsitikinimų.
Ji lankydavosi bažnyčioje, vykdavo į atlaidus ir dėl to nesijautė turinti teisintis.
„Mama žinojo, kad sovietmečiu žmonės dėl tikėjimo netekdavo darbo, o studentai būdavo šalinami iš universiteto. Ji pasakojo girdėjusi apie tokius atvejus ir tarp filologų“, – sako G. Snuviškienė.
Vis dėlto pati dėl savo religinių įsitikinimų ji didesnių problemų nepatyrė.
„Mama sakydavo pasitikėjusi tuomečiu Ekonomikos fakulteto dekanu. Ji nebuvo girdėjusi, kad jis kam nors būtų padaręs bloga“, – pasakoja dukra.
G. Snuviškienės manymu, nei fakulteto vadovybei, nei kolegoms nebuvo paslaptis G. Milvydienės religingumas. Tačiau dėl to ji nesulaukė priešiško požiūrio ar spaudimo.
„Mama manė, kad daugelio kolegų vertybės ir požiūris buvo panašūs į jos“, – sako dukra.
Ji prisimena ir dar vieną mamos pasakojimą. Kai kurios studentės vėliau prisipažindavo, kad universiteto dėstytoją pamačiusios bažnyčioje jausdavosi drąsiau.
„Joms tai buvo savotiškas moralinis palaikymas ir ženklas, kad tikėjimo nereikia gėdytis“, – pasakoja G. Snuviškienė.
Iš tremties negrįžo
Iškilaus dvasininko, daugelio širdis palietusio kun. A. Lipniūno gyvenimo pabaiga buvo tragiška.
1943 metais vokiečių okupacinė valdžia A. Lipniūną kartu su kitais Lietuvos inteligentais suėmė ir išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
Artėjant sovietų frontui, 1945-aisiais pradėta stovyklos kalinius evakuoti į Vokietijos gilumą.
Per šią kelionę kun. A. Lipniūnas sunkiai susirgo ir mirė, palaidotas Pucko kapinėse Lenkijoje.
Tačiau 1989-aisiais iškilmingai perlaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje.
Kažin ar tais neramiais karo metais mažoji Genovaitė žinojo, koks likimas ištiko jai didžiulį įspūdį padariusį kunigą.
G. Snuviškienė mano, kad jos mama apie A. Lipniūno gyvenimo pabaigą greičiausiai sužinojo tik jau suaugusi.
„Negaliu tiksliai pasakyti, kada ji tai sužinojo, turbūt jau brandžiame amžiuje. Apie tai nekalbėdavome. Tais laikais tokios informacijos nebuvo lengva gauti“, – svarsto ji.
Vis dėlto pašnekovė atkreipia dėmesį, kad visos mamos turėtos knygos apie A. Lipniūną buvo išleistos jau Atgimimo laikotarpiu arba atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
Sovietmečiu apie šį dvasininką viešai beveik nebuvo kalbama, o jo veikla ir tragiškas likimas nebuvo tema, kurią valdžia būtų leidusi plačiai aptarinėti.
G. Snuviškienės mamos šeima Vilniuje gyveno iki 1942 metų. Girdėdami apie nacių nusikaltimus ir augantį nesaugumą, tėvai nusprendė grįžti į Zarasus. Į sostinę šeima sugrįžo tik 1944-aisiais, frontui pasitraukus į Vakarus.
Todėl ir žinios apie A. Lipniūno areštą bei vėlesnį likimą šeimą galėjo pasiekti tik po daugelio metų.
Parapijos namuose – ekspozicija kun. A. Lipniūnui
Šiuo metu kunigui A. Lipniūnui suteiktas Dievo tarno titulas. Tikintieji ir jo atminimo puoselėtojai laukia beatifikacijos proceso pabaigos, kada jis bus paskelbtas palaimintuoju, o ateityje, tikėtina, ir šventuoju.
Panevėžyje svarstoma kurti kun. A. Lipniūno muziejų. Planuojama, kad tokia ekspozicija galėtų veikti Kristaus Karaliaus katedros parapijos namuose.
Nors pats nieko neužgyvenęs, pasmerktuosius gelbėjęs kunigas Alfonsas asmeninių daiktų nepaliko, su jo gyvenimu susijusių eksponatų turi išsaugoję jo giminaičiai.
Panevėžietė Danutė Kriščiūnienė tebėra išsaugojusi paauksuotus šaukštelius, kuriuos kun. A. Lipniūnas vestuvių proga dovanojo savo seseriai – jos močiutei.
Kiti giminės išsaugoję kunigui A. Lipniūnui skirtų padėkos raštų, jo paties rašytų sveikinimų, įvairių dokumentų, galinčių tapti eksponatais.
