Karaliaus Mindaugo husarų batalione Pajuostyje kasdien pagaminama šimtai porcijų maisto kariams. Tačiau šių virtuvės profesionalų meistriškumas neapsiriboja kasdieniu darbu.
Iš Jungtinėje Karalystėje vykusių tarptautinių kariuomenių virėjų varžybų „Army Sustainer“ Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos Įgulų aptarnavimo tarnybos Panevėžio įgulos aptarnavimo centro šefai grįžo su įspūdingais apdovanojimais, įrodę, kad Pajuostyje dislokuoto karinio dalinio virtuvėje dirba tarptautinio lygio profesionalai.
Kasmet Jungtinėje Karalystėje organizuojamose „Army Sustainer“ varžybose vertinamas ne tik patiekalų skonis ar estetika.
Jose besivaržantiems dalyviams tenka dirbti lauko sąlygomis, improvizuoti gavus nežinomus produktus, priimti sprendimus per itin trumpą laiką.
Tokiomis sąlygomis atsiskleidžia tikrasis šefų meistriškumas.
Šiemet Lietuvai atstovavo ir trys Panevėžio įgulos aptarnavimo centro virėjai – Laima Jasiūnienė, Ramunė Kuliavceva ir Benas Urbonavičius.
Jų pasiekimai kalba patys už save: L. Jasiūnienė pelnė pirmąją vietą gatvės maisto kategorijoje, R. Kuliavceva su vištienos patiekalu iškovojo trečiąją vietą, o komandinėje rungtyje lietuviai nusileido tik Vokietijos komandai ir laimėjo antrąją vietą.
Patys skaniausi fetos sūrio vėrinukai
Pirmąją vietą gatvės maisto kategorijoje pelniusi L. Jasiūnienė konkursui pasirinko iš pirmo žvilgsnio paprastą, tačiau ilgai brandintą idėją. Ji komisijai pateikė fetos sūrio vėrinuką su įdarytomis, šonine apsuktomis slyvomis – patiekalą, kurio viename kąsnyje susiliejo įvairūs skoniai.
Pasak virėjos, šis receptas gimė ne spontaniškai. Mintis sukurti patiekalą su fetos sūriu lydėjo dar nuo praėjusių metų konkurso.
„Esu gurmanė, tad man pačiai tokie patiekalai labai patinka. Pernai dar nesugalvojau, kaip jį pristatyti, bet mintis apie fetos sūrį niekaip neišėjo iš galvos. Receptą brandinau ilgai ir tikėjau, kad tikrai bus skanu“, – kalbėjo L. Jasiūnienė.
Tačiau net ir kruopščiausias pasiruošimas neapsaugojo nuo netikėtumų. Iki konkurso dalyviai treniravosi lauko virtuvėje, kur buvo ir orkaitė, ir viryklė. O varžybų dieną paaiškėjo, kad gatvės maisto rungtis vyks visai kitoje palapinėje, kurioje nebuvo orkaitės, o dvi elektrinės kaitlentės vos kaito.
„Teko kepti keptuvėje ir improvizuoti“, – prisimena L. Jasiūnienė.
Kodėl būtent jos sukurtas užkandis pelnė aukščiausią įvertinimą, pati Laima nesiryžta spėlioti.
„Gerai, kad nepaklausiau namiškių nuomonės. Jiems šis patiekalas nepasirodė vertas konkurso, o komisijai patiko. Feta yra tas sūris, kurį reikia mėgti. Bet gal komisiją sužavėjo tai, kad mano patiekale buvo daug skonių – viename kąsnyje ir sūru, ir saldu, ir rūgštu“, – svarstė pirmosios vietos laimėtoja, kuri ir pernai iš šio konkurso grįžo su aukščiausiu apdovanojimu.
Nusileido tik vokiečiams
Asmeninis L. Jasiūnienės triumfas nebuvo vienintelis laimėjimas.
Kartu su kolegomis Ramune Kuliavceva ir Benu Urbonavičiumi ji dalyvavo vienoje sudėtingiausių varžybų rungčių – komandinėje.
Per dvi su puse valandos reikėjo pagaminti po dešimt porcijų dviejų karštųjų patiekalų ir dviejų desertų, nežinant, kokius produktus organizatoriai pateiks.
Didžiausias iššūkis tapo dėžė kareiviškų konservų, kuriuos reikėjo kūrybiškai panaudoti ruošiant meniu.
„Laiko trūko, papildomų rankų taip pat, bet, manau, su iššūkiu susidorojome“, – pasakoja L. Jasiūnienė.
Lietuvos komanda nusileido tik Vokietijos kariškių virėjams ir iškovojo antrąją vietą.
Ši rungtis lietuviams buvo itin svarbi. Mat pernai joje dalyvauti nepavyko, todėl šiemet komanda atkakliai siekė gauti leidimą.
„Tikriausiai savo įkyrumu visiems nusibodome, bet vis tiek įsiprašėme. Ši rungtis labai ekstremali, todėl taip norėjome joje dalyvauti“, – šypsosi panevėžietė.
Ruošdamiesi konkursui kariuomenės virėjai konsultavosi su žinomais Lietuvos kulinarais, tobulino receptus ir ieškojo naujų sprendimų.
Pasak Laimos, tokios varžybos suteikia kur kas daugiau nei diplomus ar medalius.
Anot jos, kariuomenės virtuvė keičiasi.
Šiandien nebeužtenka mokėti iškepti tradicinius kotletus ar blynus. Kariams siūlomi vis įvairesni patiekalai – nuo gurmaniškų iki Azijos virtuvės įkvėptų receptų. Kariuomenėje vis daugiau dėmesio skiriama maisto įvairovei bei kokybei, o tarptautinės varžybos tampa puikia proga virėjams pasitikrinti savo meistriškumą tarp geriausių pasaulio kariuomenių virtuvių šefų.
Sužavėjo pipirinis padažas
Į tarptautines kariuomenių virėjų varžybas „Army Sustainer“ panevėžietė R. Kuliavceva taip pat vyko jau antrą kartą.
Konkursui ji paruošė vištieną pagal savo sukurtą receptą.
Krevetėmis įdaryta vištiena, patiekta su karamelizuotomis morkomis, žiediniais kopūstais ir pipiriniu padažu, pelnė trečiąją vietą. Jos sukurtas patiekalas labiau priminė restorano virtuvę nei kasdienį kariuomenės valgiaraštį.
Virėja įsitikinusi, kad būtent padažas tapo tuo akcentu, kuris išskyrė jos patiekalą iš kitų.
„Pati nemėgstu aštraus maisto, bet tas subtilus pipirinis padažas komisijai tikriausiai labiausiai ir patiko“, – svarsto R. Kuliavceva.
Didelę konkurenciją Ramunė sako jautusi jau nuo pirmų konkurso akimirkų. Vien vištienos kategorijoje varžėsi du Lietuvos atstovai, o ji pati net negalėjo suprasti, ką tariasi vertinimo komisijos nariai.
„Kalbos nemoku, todėl nesupratau, ką jie tarpusavyje kalbėjosi. Bet jeigu skyrė trečią vietą, vadinasi, patiko. Esu paprasta virėja, todėl labai džiaugiuosi šiuo įvertinimu“, – sako laimėtoja.
Ir šypsosi konkurse dalyvavusi ne dėl savęs.
„Kad anūkas galėtų didžiuotis tokia močiute“, – šypsosi R. Kuliavceva, kuri ir praėjusiais metais iš šio konkurso grįžo su antrosios vietos medaliu.
Nauja patirtis
Panevėžio įgulos aptarnavimo centro virėjui 29-erių Benui Urbonavičiui tarptautinės kariuomenių virėjų varžybos tapo pirmuoju tokiu rimtu išbandymu.
Individualioje rungtyje, kurioje jis gamino žuvies patiekalą, iki prizinės vietos panevėžiečiui pritrūko visai nedaug, tačiau nesėkmę atpirko komandinis pasiekimas – kartu su kolegomis jis iškovojo antrąją vietą.
Pasak Beno, komandinė rungtis buvo viena sudėtingiausių visame konkurse. Dalyviai iš anksto nežinojo, kokius produktus gaus, todėl negalėjo pasirengti receptų ar iš anksto suplanuoti darbo eigos. Viską teko kurti čia ir dabar.
„Tokiai rungčiai pasiruošti neįmanoma. Niekada nežinai, kokius produktus gausi, o laikas labai ribotas“, – pasakoja B. Urbonavičius.
Iki šiol panašius renginius Lietuvoje jis buvo stebėjęs tik iš žiūrovų tribūnų, o dabar pats atsidūrė tarp dalyvių.
Pasak Beno, konkursinė virtuvė gerokai skiriasi nuo kasdienio darbo batalione.
Varžybose reikia pagaminti vos kelias porcijas ir daugiausia dėmesio skiriama kūrybiškumui bei pateikimui, o kasdienėje tarnyboje tenka rūpintis šimtais karių ir dirbti visai kitu tempu.
„Dabar jau žinau, kaip vyksta tokie konkursai, kokios rungtys laukia. Turiu visus metus pasiruošti ir kitą kartą vėl bandysiu savo laimę“, – ambicingai nusiteikęs B. Urbonavičius.
Profesionalumas susijęs su detalėmis
Panevėžio įgulos aptarnavimo centro valgyklos vedėjas Justinas Martinaitis teigė, kad šie konkursai kariuomenei yra kur kas daugiau nei galimybė pasivaržyti dėl medalių.
Jie leidžia parodyti, kokio lygio specialistai rūpinasi Lietuvos karių maitinimu.
„Tokie konkursai parodo, kad mūsų kariuomenėje maistą ruošia tikri profesionalai. O svarbiausia – įvertinimai motyvuoja žmones tobulėti. Kai kyla profesionalumas, kyla ir kokybė“, – teigė J. Martinaitis.
Tarptautinė patirtis, naujos idėjos ir galimybė palyginti save su kitų šalių kariuomenių virėjais, anot virtuvės vadovo, vėliau atsispindi ir kasdieniame darbe.
Kasdien Karaliaus Mindaugo husarų bataliono Panevėžio įgulos aptarnavimo centro valgyklos virtuvėje paruošiama šimtai porcijų maisto.
Karių tarnyba reikalauja didelių fizinių pastangų, todėl kiekvienas patiekalas turi būti ne tik skanus, bet ir visavertis, maistingas bei subalansuotas.
„Kariuomenėje privalome laikytis griežto meniu, bet kai maistas ruošiamas su meile, motyvacija ir ieškoma, kaip jį kuo skaniau pateikti, jis tampa skanesnis“, – sako J. Martinaitis.
Tarptautiniai apdovanojimai įrodo, kad Pajuostyje dirbantys virėjai geba konkuruoti su stipriausiais kariuomenės kulinarais pasaulyje. L. Jasiūnienės, J. Martinačio asmeninio archyvo nuotraukos
Panevėžio įgulos aptarnavimo centro šefai tikina, kad svarbiausia ne medaliai, o tarptautiniuose konkursuose įgyjama patirtis.
L. Jasiūnienės, J. Martinačio asmeninio archyvo nuotraukos
