J. S. Nye.
Kol arabų režimai kamuojasi su demonstracijomis, į kurių ugnį žibalo vis įpila socialinis tinklas „Twitter“ ir arabų palydovinė televizija „Al Jazeera“, o Amerikos diplomatai mėgina įsisąmoninti slaptus dokumentus viešinančio tinklalapio „WikiLeaks“ svarbą, tampa akivaizdu, kad globalus informacijos amžius pareikalaus labiau rafinuoto supratimo, kaip skirstosi jėgos pasaulio politikoje.
Tokią diskusiją aš keliu savo naujoje knygoje „Galios ateitis“ („The Future of Power“).
Šiame amžiuje galia keičiasi dvejopai – jėgos pereina iš vienų galingųjų pas kitus ir jėgos sklaidosi. Galios perėjimas iš vienos dominuojančios šalies į kitą jau yra regėtas istorijoje, bet galios išsisklaidymas yra naujoviškas procesas.
Visos šiandieninės valstybės dabar susiduria su tuo, kad daug dalykų pradeda vykti už jų kontrolės ribų. To suvaldyti negali net pačios galingiausios šalys.
Galios perėjimo iš vienos šalies į kitą kontekste daug dėmesio švaistoma tariamam Amerikos nuosmukiui. Skubama JAV palyginti su istorinėmis Britanijos ar Romos analogijomis.
Tačiau ir pasiekusi savo galios apogėjų Roma užėmė dominuojančią poziciją ilgiau nei tris šimtmečius. O vėliau Romą įveikė ne kita kylanti valstybė, o iki mirties išsekino tūkstančiai barbarų genčių įgėlimų.
Tradiciškai pripažįstama, kad viešpatauja valstybė, turinti didžiausią armiją. Tačiau informacijos amžiuje greičiausiai laimės valstybė (arba net apskritai ne valstybė), kuri turės geriausią „istoriją“.
Išties, nepaisant visų madingų pranašysčių, kad Kinija, Indija arba Brazilija per artimiausius kelis dešimtmečius pralenks JAV, didžiausias pavojus gali tūnoti šiuolaikiniuose barbaruose arba nevalstybiniuose veikėjuose. Šiame informaciniame kiber-nesaugumo pasaulyje galios išsisklaidymas gali būti didesnė grėsmė nei jos perėjimas.
Ką dvidešimt pirmame informacijos amžiuje reikš sąvoka sukaupti galią savo rankose? Ir kokių išteklių turėjimas paverčia galingais? Kiekvienas šimtmetis į tokį klausimą pateikia savo atsakymą.
Šešioliktame amžiuje kolonijų ir aukso luitų kontrolė iškėlė Ispaniją. Septynioliktame amžiuje Nyderlandai lobo iš prekybos ir finansų. Aštuonioliktame amžiuje Prancūzija pelnėsi iš didelės populiacijos ir armijos. Devynioliktame amžiuje britams galybės suteikė pirmavimas pramonėje ir laivyne.
Tradiciškai pripažįstama, kad viešpatauja valstybė, turinti didžiausią armiją. Tačiau informacijos amžiuje greičiausiai laimės valstybė (arba net apskritai ne valstybė), kuri turės geriausią „istoriją“.
Kol kas sunku paaiškinti, kaip matuoti jėgų pusiausvyrą šiame naujajame pasaulyje, ir dar sunkiau atsakyti, kokias išgyvenimo strategijas plėtoti.
Naujausias būdas stebėti permainas pasaulinėje galios pusiausvyroje paremtas vienu veiksniu – šalių bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo perspektyvomis. Todėl kitos jėgos dimensijos, tokios kaip „kieta“ karinė galia ir „minkšta“ informacijos galia, yra ignoruojamos, jau nekalbant apie sunkumus siekiant politikoje sujungti abi pastarąsias jėgas į sėkmingas strategijas.
Amerika pasaulinėje scenoje išliks pagrindinė aktorė, bet pati scena dabar yra gerokai prigrūsta ir sunkiai pasiduodanti kontrolei. Daug daugiau gyventojų nei kada nors anksčiau turi priėjimą prie galios, kurią suteikia informacija.
Vyriausybės visada nerimavo dėl informacijos tėkmės ir kontrolės, ir dabartiniai laikai nėra pirmas kartas, kai dramatiški pokyčiai informacinėse technologijose daro tokį stiprų poveikį. Nauja yra tai, ką mes ir matome pasireiškiant Artimuosiuose Rytuose – komunikacijos greitis ir technologijų suteikiamos galimybės pranešti žinias didesnei auditorijai.
Šiandieninio informacijos amžiaus, kartais vadinamo Trečiąja pramonine revoliucija, pagrindinis bruožas yra greita technologijų plėtra kompiuteriuose, komunikacijoje ir programinėje įrangoje, kuri atitinkamai sumažino visų informacijos rūšių kūrimo, apdorojimo, perdavimo ir ieškojimo sąnaudas. Tai reiškia, kad pasaulio politikos arena nebepriklauso tik vyriausybėms.
Duomenų apdorojimo ir komunikacijos sąnaudoms tirpstant, susilpnėjo ir įėjimo į šią rinką barjerai. Ir asmenys, ir privačios organizacijos, pradedant korporacijomis ir baigiant nevyriausybinėmis organizacijomis ar teroristais, įgauna galimybių vaidinti tiesioginį vaidmenį pasaulinėje politikoje.
Buvusio JAV prezidento George‘o W. Busho administracijos pernelyg supaprastintas demokratijos rėmimas brangiai atsiėjo ir Irake, ir Gazos ruože, kur į valdžią atėjo priešiškos organizacijos „Hamas“ vyriausybė.
Informacijos paplitimas reiškia, kad galia bus labiau išsisklaidžiusi, ir neformalūs tinklai paplaus tradicinės biurokratijos monopolijos pamatus. Interneto amžiaus suteikiamas greitis reiškia, kad visos vyriausybės turės mažiau kontrolės spręsdamos savo pačių reikalus.
Politikos lyderiai visų pirma turės mažiau laisvės spręsdami, kaip reaguoti į įvykius. Antra, imdamiesi veiksmų, jeigu norės būti išgirsti, jie turės konkuruoti su didėjančiu veikėjų kiekiu ir įvairove.
Mes matome šių pokyčių apraiškas tame, kaip Amerikos politikos formuotojai vargsta, stengdamiesi susidoroti su neramumais Artimuosiuose Rytuose. Tuniso režimo žlugimą nulėmė giliai įsišaknijusios vietinės bėdos, bet laikas, per kurį režimas žlugo, nustebino pašaliečius, įskaitant ir JAV vyriausybę. Kai kurių stebėtojų nuomone, prie revoliucijos pagreičio prisidėjo ir „Twitter“ bei „WikiLeaks“.
Rengdama planą, kokią politiką turėtų vykdyti Egipto ar Jemeno atžvilgiu, JAV prezidento Baracko Obamos administracija susiduria su dilema. Jemene prezidento Ali Abdullah Saleho režimas suteikė svarbią paramą susidorojant su „al-Qaeda“ terorizmo grėsmėmis. Egipto prezidento Hosnio Mubarako valdžia padėjo apmalšinti Izraelio ir Palestinos konfliktą bei subalansavo Irano galias regione.
Buvusio JAV prezidento George‘o W. Busho administracijos pernelyg supaprastintas demokratijos rėmimas brangiai atsiėjo ir Irake, ir Gazos ruože, kur į valdžią atėjo priešiškos organizacijos „Hamas“ vyriausybė.
Informacijos amžiuje protinga politika suderina ir „kietąsias“, ir „minkštąsias“ galias. Žinant, kas yra Jungtinės Amerikos Valstijos, B.Obamos administracijai per brangiai kainuotų „minkšto“ būdo skleisti demokratiją, laisvę ir atvirumą apleidimas.
Todėl B.Obama ir JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton ir viešai, ir asmeniškai kreipėsi, skatindami reformas bei pokyčius Egipte ir platesniame arabų pasaulyje. Jie taip pat primygtinai siūlo susilaikyti nuo smurto. Be to, matydami Egipto režimo dedamas pastangas blokuoti priėjimą prie interneto, B. Obama ir H. Clinton vieningai pasisako už informacijos laisvę.
Neįmanoma nuspėti, kaip išsirutulios įvykiai Artimuosiuose Rytuose, bet dabartiniame informacijos amžiuje galimybės pasiekti informaciją išlaikymas bus svarbi protingos galios sudedamoji dalis.
____________________
Josephas S. Nye, buvęs JAV gynybos sekretoriaus padėjėjas, yra Harvardo universiteto profesorius ir knygos „The Future of Power“ autorius.
© Project Syndicate, 2011.
