Dar vienas „sūnus pražuvėlis“ grįžo į Lietuvos krepšinio lygą. Prieš kelias savaites „Panevėžio“ krepšinio komandos gretas papildė patyręs 33 metų žaidėjas Virginijus Sirvydis. Sezono pradžią krepšininkas praleido individualiai treniruodamasis, o atsisakęs galimybės vėl išvykti į užsienį prisijungė prie kol kas trečioje LKL turnyro lentelės vietoje žengiančios ekipos.
196 centimetrų ūgio V.Sirvydis rungtyniauja atakuojančio gynėjo arba lengvojo krašto puolėjo pozicijose. Šiemet žaidėjas pradėjo jau keturioliktą savo sezoną su oranžiniu kamuoliu. Pastaruosius šešerius metus su nedidele pertrauka lietuvis ragavo legionieriaus duonos užsienio komandose. Iki tol penkis su puse sezono atstovavo Vilniaus „Statybai“, pusantro – Vilniaus „Sakalams“.
Per karjerą žaidėjas sukaupė ir nemažą titulų kolekciją – Rusijos, NEBL, Kipro čempionas ir LKL trečiosios vietos laimėtojas.
Praėjusį sezoną V.Sirvydis praleido Kipro saloje, kur su Limasolio AEL ekipa iškovojo šalies čempionų vardą. Tačiau šios savo komandos krepšininkas geruoju nemini, nes klubas jam liko skolingas nemažai pinigų.
„Jie labai daug žada, tačiau nieko nepadaro“, – atsiminimais apie Kipre sutiktus žmones dalinosi V.Sirvydis.
– Virginijau, šis sezonas jums prasidėjo tik lapkritį. Ką veikėte iki tol?
– Šiek tiek sportavau laukdamas žinių iš Kipro. Su AEL komanda dar turėjau sutartį, tačiau jie man liko skolingi ir taip išėjo, kad belaukdamas likau nieko nepešęs. Kadangi sportavau tik individualiai, dabar mano sportinė forma nėra pati geriausia.
– Kodėl neišvykote atgal į Kiprą, o pasirinkote „Panevėžio“ komandą?
– Čia dirba pažįstamas treneris, klubas pasiūlė priimtiniausias sąlygas, o ir pats Panevėžys yra tarsi antroji mano gimtinė. Daug giminių gyvena šiame mieste.
– Į LKL grįžtate po nemažos pertraukos. Ar pasikeitęs lygos pajėgumas?
– Vis dar sunku spręsti, nes iš arčiau mačiau tik Kėdainių komandą. Federacijos taurės varžybose išvydau siaubingą teisėjų darbą. Tokio švilpimo dar niekur nesu matęs. O LKL lygis nėra kritęs. Yra tų žaidėjų, su kuriais dar pačiam teko žaisti, yra žaidėjų, kurie, kai rungtyniavau, dar buvo vaikai. Daugiau spręsti bus galima vėliau.
– Ko tikitės pasiekti su naująja komanda?
– Komanda neprasta. Krepšininkai judrūs, veržlūs, kovojantys. Atėjau su ta mintimi, kad turėtume iškovoti 3-4 vietą Lietuvos čempionate. Mums kol kas trūksta susižaidimo. Pats dar nesijaučiu pritapęs prie komandos, galbūt ir kiti krepšininkai dar nevisiškai į ją įsiliejo. Tikiu, kad po 2-3 savaičių viskas stos į vėžes, susižaisime, ir viskas bus puiku.
– Ar „Panevėžio“ ekipoje radote krepšininkų, su kuriais pažįstamas anksčiau?
– Esame seni pažįstami su Vileita. Iš Šiaulių atsimenu Gaidamavičių ir Vėlių, teko susidurti ir su Staškūnu. O kitų nesu ir matęs. Todėl ir reikia laiko priprasti prie tų žaidėjų charakterio ir žaidimo.
– Panevėžiečiai netikėtai pasitraukė iš LKF taurės rungtynių, pralaimėję Nacionalinės lygos komandai. Kaip reiktų vertinti šią nesėkmę?
– Tai buvo labai skaudus pralaimėjimas. Tačiau su tokiais teisėjais ir „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“ galėtų pralaimėti bet kuriai komandai. Net prisiliesti nereikėjo, kad užsidirbtum pražangą. Varžovui užtekdavo surikti balsu. O gal Lietuvoje taip teisėjaujama? Gal reikia vaidinti?
– Praėjusį sezoną praleidote kurortiniame Kipre. Kokius įspūdžius parsivežėte iš ten?
– Įspūdžiai negali būti labai geri vien dėl to, kad nebuvo išmokėti visi priklausantys pinigai. Šeimai Kipre patiko, o man antipatiją kėlė tai, kad žmonės ten labai daug žada, bet nieko nedaro. Tiesiog toks jų mentalitetas – viskas rytoj. Kad ir ko prašytum – ar internetą įvesti, ar telefoną – visko reikia laukti rytoj. Buvo labai sunku priprasti prie tokių žmonių, jais pasitikėti.
– Per karjerą esate iškovojęs ne vieną titulą. Kurį iš jų branginate labiausiai?
– Daugiausia sentimentų kelia gimtinėje iškovota bronza. Nors Rusijoje pasiekta pergalė tikrai čempioniška, bet panašus ir LKL trečiosios vietos medalis. Niekas negalvojo, kad galima įveikti „Žalgirį“ ar „Lietuvos rytą“, varžėmės tarp likusių ir pergalė buvo tarsi pirmoji vieta. Manau, panašiai bus ir šiemet – turime stengtis, kad būtume pirmi tarp mažesniųjų komandų.
– Neblogai pažįstate trenerį Šarūną Sakalauską, jis pretenduoja užimti Lietuvos vyrų rinktinės vyriausiojo stratego postą. Ar manote, kad jis būtų tinkamas eiti šias pareigas?
– Sunkus klausimas. Viskas priklausys nuo to, kaip pasirinks rinktinės vadovai. Sakalauskas – treneris, turintis daug idėjų, stiprią taktiką, yra labai tvirtas žmogus psichologiškai. Tai viena stipriausių jo pusių. Pernai jis ne veltui buvo pripažintas geriausiu Vokietijos treneriu. Tačiau pasiekti neblogų rezultatų su komanda ir treniruoti Lietuvos žvaigždes – skirtingi dalykai. Manau, pastarąjį darbą sugebėtų dirbti tikrai ne kiekvienas.
Romas RUDOKAS
Nuotr. V.Sirvydis po
klajonių svetur sugrįžo į Lietuvą.
