Devintą ryto minutei sustoja visa šalis. Miesto gatvėse žmonės klaupiasi, kai pro šalį į paskutinę kelionę vežamas žuvęs karys.
Aidint oro pavojaus sirenoms pamokos mokyklose tęsiasi po žeme, o viešbutyje geriausias kambarys tas, pro kurio langą atsiveria ne gražūs vaizdai, bet kito pastato siena.
Tokia karo kasdienybė Ukrainos mieste Vinycioje, kuris laikomas sąlyginai saugiu ir yra priglaudęs dešimtis tūkstančių karo pabėgėlių.
Panevėžio vicemeras Rytis Račkauskas Vinycios mero Sergejaus Morgunovo bei Šv. Jokūbo kelio Ukrainoje draugų asociacijos kvietimu liepos pabaigoje į miestą partnerį Vinycią vyko dalyvauti Šv. Jokūbo dienai skirtuose renginiuose ir tarptautinėje konferencijoje.
Tačiau didžiausią įspūdį padarė ne oficialūs susitikimai, o žmonės, išmokę gyventi karo akivaizdoje.
Pirmasis netikėtumas Vinycioje laukė viešbutyje.
Anksčiau buvo įprasta, kad pro svečių kambario langą atsiverdavo miesto aikštė. Šį kartą priešais langą – vos už poros metrų stūksanti siena. Jokio vaizdo, jokios panoramos. Tik pilkas mūras.
Iš pradžių toks kambarys atrodo lyg nesusipratimas.
Visą straipsnį skaitykite rugpjūčio 5 dienos (trečiadienio) „Sekundės“ laikraštyje. Prenumeruoti galite https://prenumerata.sekunde.lt/ – yra ir PDF formatu.
