Garsusis dizaineris Karlas Lagerfeldas ir kirpimo meistras Alexandre'as Raimonas 1983-aisiais.
Regis, vintažas įsiskverbė į visus mados pasaulio lygmenis. „H&M“ ir „Topshop“ švarkelius Londono studentės derina su aštuntojo dešimtmečio hipių suknelėmis, ironiškai elegantiškos Paryžiaus mados gerbėjos Rick Owens ar Alexander Wang vakarinius ansamblius nerūpestingai apgaubia auksu siuvinėtais orientalistiniais Paul Poiret paltais, priklausiusiais jų prosenelėms, o kino žvaigždės apdovanojimų teikimo ceremonijoms renkasi šeštojo dešimtmečio couture sukneles… Taip, tai iš tiesų sunkiai suvokiamas paradoksas. Iš kur atsirado šis masinis pamišimas dėl praeities?
Vintažinių drabužių ir aksesuarų bumas – XXI amžiaus pagimdytas fenomenas. Dar dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje iš mamos ar net močiutės spintos apdarus besiskolinanti mados gerbėja būtų atrodžiusi mažų mažiausiai keistokai. Tačiau ar iš tikrųjų bet kuris šeimos relikvija tapęs sijonas arba švarkas gali būti vadinamas vintažiniu? Kas iš tikrųjų yra vintažas? Kodėl jis staiga tapo toks neįsivaizduojamai madingas? Kokius daiktus galima priskirti šiai kategorijai? Kaip pasirinkti vintažinį drabužį? Ar iš tikrųjų įmanoma jį derinti su šiuolaikiškais, demokratiškais, kasdienai skirtais daiktais? Ir, ko gero, svarbiausias klausimas: kam viso to reikia? Kodėl verta (arba neverta) domėtis vintažiniais dalykais? Pabandykime atskirti pelus nuo grūdų, o mitus nuo tikrovės ir pagaliau suprasti, kokia gi yra karščiausios šiuolaikinės mados tendencijos esmė.
Remiantis pačia paprasčiausia, elementaria vintažo samprata, vintažiniais gali būti vadinami ne mažiau nei prieš trisdešimt metų pagaminti daiktai.
Kodėl vintažas?
Mados istorikai žino, kad XX amžiuje madą jau buvo ištikęs vintažinės manijos priepuolis. Tai nutiko aštuntajame dešimtmetyje, kai mados pasaulis mėgavosi paskutine haute couture populiarumo banga. Galbūt pastebėjote, kad dramatiškas šio periodo stilius turėjo aiškų tarpukario prabangos prieskonį? Nieko stebėtina – juk tai buvo pirmieji „senosios“ mados populiarėjimo požymiai, o prie to neabejotinai prisidėjo ir Holivudas. Septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sankirtoje pasirodė begalė brangių ir įspūdingų filmų apie tuomet dar netolimą praeitį. Be abejo, ji buvo vaizduojama kiek naiviai, tačiau ar tai svarbu? Žiūrovams (o veikiau žiūrovėms) kur kas labiau rūpėjo spalvingos, ryškios ir romantiškos praeities mados interpretacijos. Filmai „Bonnie ir Clyde’as“, „Krikštatėvis“, „Didysis Getsbis“, „Kabaretas“ –svarbiausi aštuntojo dešimtmečio retro nostalgijos kaltininkai.
Be abejo, pati vintažinės mados sąvoka galėjo atsirasti tik netolimoje praeityje. XIX amžiuje ar net XX amžiaus pradžioje gyvenusią mados gerbėją būtų šiurpas nukrėtęs vien nuo minties, kad jai kas nors pasiūlys apsivilkti kelių dešimtmečių senumo suknelę. Vintažo manija nėra įmanoma be romantiško praeities idealizavimo, o kartu ir be emocinio ryšio su vienu ar kitu periodu. Visa tai mums suteikė XX amžius ir jo mados dešimtmečiai, pasižymėję išskirtine, lengvai įsimenama stilistika. Art deco periodo naujųjų turtuolių žvilgesys, dramatiška ketvirtojo dešimtmečio prabanga, kiek teatrališkas pokario new look moteriškumas… Nestebina, kad aštuntojo dešimtmečio mados kūrėjai pradėjo šlovinti ir garbinti praeitį. Juk be tarpukario stiliaus įtakos nebūtų įmanomi nei Yves’o Saint Laurent’o couture darbai, nei ketvirtojo dešimtmečio siluetus plėtojantis „Biba“ fenomenas.
„Yves Saint Laurent" retrospektyvos parodos fragmentas.
Tačiau nostalgijos populiarumo periodą baigė rėksmingas ir demonstratyvus devintasis dešimtmetis, mat šio laikmečio mada nepaliko vietos praeities interpretacijoms. Vintažas nebuvo madingas ir XX amžiaus pabaigoje – ant podiumų tuomet viešpatavo avangardas ir minimalizmas. Kodėl gi vintažo manija staiga sugrįžo XXI amžiuje? Ir ne šiaip sugrįžo, bet įsitvirtino viso pasaulio mados gerbėjų mintyse.
Priežastis paprasta – naujojo amžiaus mada kol kas nesukūrė visiškai nieko nauja. Jau daugiau nei dešimt metų svarbiausios pasaulio mados sostinės atkakliai kartoja tai vieno, tai kito pasibaigusio šimtmečio mados periodo mantras, tad ar verta stebėtis, kad šias vadinamąsias „naujas“ tendencijas atkakliai sekantys mados gerbėjai nusprendė, jog ir jiems verta įkvėpimo paieškoti mamos spintoje ar močiutės skrynioje? Akivaizdu, kad kol XXI amžiaus mada pasuks visiškai nauja, dar nematyta kryptimi, nostalgijos tendencija niekur nepasitrauks.
Tačiau įsigyti ketvirtojo dešimtmečio mados motyvus atkartojančią suknelę iš naujausios kolekcijos yra vienas dalykas, o ilgai ir atkakliai ieškojus pagaliau rasti blusų turguje originalą – visai kitas. Kyla klausimas: kam ir kodėl verta domėtis vintažiniais drabužiais?
Be abejo, vintažas – tai savotiškas kūrybinis žaidimas. Arba, kaip pasakė viena mano pažįstama stilistė, „romantiškų santykių su drabužiais“ požymis. Jei į savo spintos turinį žvelgiate itin praktiškai, vintažiniams atributams joje ne vieta.
Iš tikrųjų tai nėra nei gerai, nei blogai. Tiesiog toli gražu ne kiekvienas turi noro ir galimybių kiekvieną rytą vaidinti savo paties asmeninį stilistą ir bandyti sukurti dar keistesnį, dar įdomesnį, neregėtą derinį. Tačiau jei negalite ramiai praeiti pro įvairiausių smulkmenų ir keistenybių pilnas krautuvėles, dievinate mados tinklaraščius ir mėgstate eksperimentuoti su savo apranga, tuomet būtinai pasidomėkite vintažinių drabužių pasiūla.
Kaip pasirinkti?
Štai ir iškyla dar vienas klausimas, tiksliau – du klausimai viename. Norint tinkamai pasirinkti, reikia žinoti, kas iš tikrųjų yra vintažas ir kokie drabužiai neturi su šiuo žodžiu nieko bendra.
Visų pirma vertėtų kartą ir visiems laikams atskirti vintažą nuo paprastų dėvėtų drabužių. Tai ypač aktualu Lietuvoje, mat pastaruoju metu išpopuliarėję vadinamieji vintažo butikai iš tikrųjų gali pasiūlyti vos vieną kitą tikrą vintažinį drabužį, o kartais jų išvis neturi. Svarbu žinoti, kad prieš kelerius metus (ar net prieš dešimtmetį) kieno nors įsigytas ir dabar panašaus pobūdžio butike parduodamas garsių mados namų kūrinys jokiu būdu nėra vintažinis. Kad ir kaip būtų kam nors gaila, tai tiesiog dėvėtas apdaras, nors galbūt ir labai kokybiškas. Be abejo, tokie daiktai yra žymiai brangesni už dėvėtų drabužių parduotuvėse siūlomus variantus, tačiau vadinti juos vintažiniais yra mažų mažiausiai naivu.
„Biba“ modelis iš 2007 metų kolekcijos.
Remiantis pačia paprasčiausia, elementaria vintažo samprata, vintažiniais gali būti vadinami ne mažiau nei prieš trisdešimt metų pagaminti daiktai. Be abejo, ši taisyklė taip pat neapsieina be daugybės išimčių. Pavyzdžiui, devintojo dešimtmečio viduryje sukurti mados namų Thierry Mugler kostiumai ir Azzedine Alaïa suknelės, dešimtojo dešimtmečio Chanel, Jil Sander ar Helmut Lang kūriniai – neabejotinai vintažiniai. Kaip, beje, ir bet kurie anksčiau sukurti apdarai.
Taigi kaip atskirti tikrus vintažinius drabužius? Turiu tik vieną atsakymą, kuris vienus neabejotinai nuliūdins, o kitus galbūt ir pradžiugins: į vintažą jokiu būdu negalima žvelgti paviršutiniškai. Tokių drabužių neįmanoma įsigyti tiesiog nuėjus į parduotuvę ir paprašius malonių bei paslaugių konsultantų pagalbos. Vintažas – tai ir menas, ir mokslas, juo reikia domėtis. Štai jums ir atsakymas: norint pirkti vintažinį apdarą, iš pradžių reikia bent jau šį tą sužinoti apie jus dominančius istorinius periodus, jų kultūrinį kontekstą, stilių ir tik po to ieškoti konkrečių daiktų. Jei manote, kad tai nereikalingas triūsas, galiu garantuoti, jog būsite apgauti nesąžiningų arba neišprususių pardavėjų, kurie vietoj vintažo jums įsiūlys… tiesą pasakius, bet ką.
Jei perskaitę ankstesnę pastraipą supratote, kad šitokie vargai – ne jums, galite ramia širdimi užversti žurnalą. Likusiems siūlau apsispręsti, kurie konkretūs periodai jus domina. Šiuo metu dauguma pirkėjų renkasi septintojo–aštuntojo dešimtmečių vintažą. Išskirtinos kelios priežastys: šis periodas populiarus ir mėgstamas dizainerių. Galbūt pastebėjote, jis jau keletą sezonų „cituojamas“ naujose kolekcijose. Be to, yra didelis prekių pasirinkimas ir santykinai neaukštos kainos.
Paskutinis kriterijus, žinoma, priklauso nuo paties drabužio – jei ant jo puikuojasi garsus vardas, vargu ar pavyks jį įsigyti už kelias dešimtis eurų. Svarbiausiais minėtų dešimtmečių vardais, kuriais pažymėtų drabužių ieško viso pasaulio kolekcionieriai ir vintažinių apdarų gerbėjai, laikytini šie: Halston, Bill Blass, Bill Gibb, Mary Quant, Yves Saint Laurent.
Labai retas (ir dažnai neįsivaizduojamai brangus) laimikis – Biba drabužis, mat Barbaros Hulanicki kūriniai nepasižymėjo aukšta kokybe. Tačiau vintažo pavadinimo nusipelno ir kiti šio periodo daiktai, negalintys pasigirti etiketėmis su minėtais vardais. Šiuo atveju teks pasikliauti tik savo žiniomis ir nuojauta. Reikia tiksliai žinoti, kokie stiliai dominavo jūsų pasirinktu dešimtmečiu ir ar jiems gali būti priskirtas vienas arba kitas konkretus drabužis.
XIX amžiuje ar net XX amžiaus pradžioje gyvenusią mados gerbėją būtų šiurpas nukrėtęs vien nuo minties, kad jai kas nors pasiūlys apsivilkti kelių dešimtmečių senumo suknelę. Vintažo manija nėra įmanoma be romantiško praeities idealizavimo, o kartu ir be emocinio ryšio su vienu ar kitu periodu.
Jei ketinate eiti dar toliau – jūsų paslaugoms visi (taip, tikrai visi) likę XX amžiaus dešimtmečiai. Trečiasis jokiu būdu nelaikytinas finišo linija. Ar pamenate anksčiau minėtus Poiret paltus? Panašaus pobūdžio belle époque vakariniai apdarai – be abejo, aukščiausias vintažo manijos pilotažas. Kaip, beje, ir art deco vakarinės suknelės, kurių kainos šį pavasarį neabejotinai šoktelės iki padebesių. Trečiasis dešimtmetis netikėtai tapo karščiausia naujojo sezono tendencija. Kūrybiškai nusiteikę vintažo gerbėjai taip pat dievina itin moterišką ir prabangų ketvirtojo dešimtmečio stilių – ilgas šilkines sukneles ir prabangius aksominius paltus. Tiesa, kiek prasčiau jums seksis su šeštojo dešimtmečio apdarais. Paradoksalu, tačiau art deco prabanga šiuo metu atrodo šiuolaikiškesnė nei pūsti new look sijonai.
Išsirinkti patinkantį vintažinį drabužį – pusė darbo. Dar reikia sugebėti tinkamai juo pasinaudoti! Be abejo, blogiausia, ką galite sugalvoti, – pažodžiui atkartoti pasirinkto dešimtmečio stilių. Juk viena svarbiausių vintažo traukos priežasčių yra netikėto, keisto, anksčiau nematyto derinio galimybė. Tad, pavyzdžiui, prie plačių aštuntojo dešimtmečio džinsų rinkitės ne to paties periodo džinsinę liemenę, o paprastą vyriško stiliaus baltą palaidinę. Nesistebėkite, jei ketvirtojo dešimtmečio paltas puikiai tiks prie siaurų džinsų, o auksiniais karoliukais išsiuvinėta flapper suknelė pareikalaus neabejotinai šiuolaikiškų Christian Louboutin aukštakulnių.
Kur įsigyti?
Šiuo metu vintažinių drabužių ir aksesuarų pasirinkimas, ko gero, yra didžiausias per visą šios tendencijos gyvavimo istoriją. Prabangūs butikai, mažytės krautuvėlės, eklektiški turgaus prekystaliai ir, žinoma, interneto parduotuvės bei aukcionai. Dėl tokios variantų gausybės išties nesunku pasimesti. Toliau pateikiame svarbiausių pasaulio vintažo lobynų sąrašą.
1952-ųjų Huberto de Givenchy modelis.
Decades. Los Andžele, Melrouzo aveniu (Melrose Avenue) esanti neįsivaizduojamai prabangi parduotuvė – vintažo nišos pionierė, dar 1997 metais pradėjusi prekiauti puikios kokybės vintažiniais aukštosios mados kūriniais. Visi drabužiai yra atnaujinti ir tinkami naudoti tuoj pat. Kainos taip pat kutiūrinės.
Puces St Ouen. Taip, tai milžiniškas Paryžiaus blusų turgus. Jame taip pat rasite aukštosios mados kūrinių, tačiau juos taisyti, ieškoti skylių ir keisti pamušalą šiuo atveju teks patiems. Dar čia galite aptikti art nouveau papuošalų, art deco vakarinių apdarų, šeštojo dešimtmečio Hermès rankinių… Ir iš esmės viską, ką tik galite įsivaizduoti! Kainos labai įvairios, bet garsių mados namų kūriniai kainuos brangiai, kaip ir galima numanyti.
Camden Town. Šiame eklektiškame Londono rajone esantis turgus gali pasigirti nemaža vintažinių drabužių pasiūla ir kur kas labiau prieinamomis, toli gražu ne paryžietiškomis kainomis. Derėtis galima ir net būtina. Čia geriausia ieškoti šeštojo–devintojo dešimtmečių vintažo, tačiau pasitaiko ir tarpukario daiktų.
Portobello Market. Dar vienas Londono lobynas, kuriame apie tikrąjį vintažą suokiantys pardavėjai neabejotinai pabandys jums įsiūlyti paprastų dėvėtų drabužių. Kita vertus, čia galite rasti tikrų lobių – nuo karalienės Viktorijos laikų nėriniuotų sijonų iki septintojo dešimtmečio trumpų mod suknelių.
Aukcionai eBay.com. Turbūt jau žinote, kad čia galite rasti absoliučiai viską. Dauguma geriausių JAV ir Europos vintažinių parduotuvių jau seniai turi savo puslapius eBay platybėse ir siūlo prekes klientams iš viso pasaulio. Čia galite rasti tiek pavienių kolekcionierių, išparduodančių dalį kolekcijos, tiek ir merginų, norinčių atsikratyti šeimos relikvijų ir šiek tiek užsidirbti. Įdėmiai išstudijuokite atsiliepimus, vadinamąjį feedback, – klientų nuomones apie pardavėjo darbo kokybę. Dar įdėmiau skaitykite prekės aprašymą. Jei rasite žodžių junginius vintage style ar vintage type, žinokite, kad tai ne vintažinis, o minėtą stilistiką imituojantis daiktas, dažniausiai parduodamas už žymiai mažesnę kainą.
