Jau porą metų Druskininkuose galima prisėsti ant suolo šalia Donato Banionio. Tiksliau, šalia bronzinės šio vieno garsiausių lietuvių aktorių skulptūros.
„Nieko nenoriu apie tai kalbėti, man drovu. Parašykite, kad tiesiog džiaugiuosi taip pagerbtas. O pačiam apie tai kalbėti kažkaip nedera, nesmagu.“ Telefonu D. Banionio balsas skamba gana kategoriškai, ir prieštarauti jam nelabai norisi.
Nesinori prieštarauti ir vėliau, kai vis dėlto šiaip taip įsiprašiusi į svečius ir žvalgydamasi po muziejų primenantį kambarį klausausi jo įdomių, griežtokų, intelektu ir ironija žybsinčių monologų.
Pokalbio pradžia savotiškai primena populiariuosius protmūšius. Tik, priešingai nei tuose žaidimuose, čia nėra komandos. Esu vienintelis visų D. Banionio klausimų taikinys. Kalbėdamas apie garsius menininkus, meno istoriją, pasaulinio garso kūrinius, aktorius gal sąmoningai, gal ir ne nemini tikrinių daiktavardžių – pavardes, vietovardžius, datas ir pavadinimus jis paverčia savitu mano IQ testu. „Susimaunu“ vienintelėje vietoje – neidentifikuoju, kad kalbėdamas apie sovietmečiu populiarų kurortą D. Banionis turėjo omenyje Dubrovniką – ir iš karto sulaukiu „cha, kaip jums ne gėda“.
Vis dėlto nežinia keliasdešimtą pokalbio minutę nuo egzaminą primenančių klausimų aktorius pamažu pereina prie prisiminimų ir pamąstymų, vis blykstelėdamas, ko gero, tik jam būdingais humoro ašmenimis.
Humoro jausmas – ši D. Banionio savybė itin įsiminė ir Mindaugui Junčiui, menininko skulptūros Druskininkuose autoriui. „Linksmas žmogus. Daug jo bendraamžių būna linkę į depresiją, apatiški, o jis turi daug entuziazmo. Velniškai guvus. Aš toks nelabai kalbus, bet jis tylos pauzes visada užpildydavo. Paklausk ko nors – ir tik klausykis jo istorijų, pavyzdžiui, kaip su Michailu Gorbačiovu į Niujorką skrido. Tikrai ne toks žmogus, kuris neturėtų apie ką kalbėti“, – sako M. Junčys.
Kaip gryną humoro jausmo įrodymą M. Junčys prisimena D. Banionio pokštą jiems kalbantis apie skulptūrą. „Sako, yra Čiurlionis, Banionis ir Sabonis – ir viskas, visa Lietuva. Netoli mano skulptūros Druskininkuose iš tiesų yra paminklas Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Tai D. Banionis ir pajuokavo, kad dabar dar trūksta skulptūros Arvydui Saboniui“, – pasakojo M. Junčys.
Skulptoriaus ir D. Banionio susitikimai vyko jau po to, kai M. Junčys laimėjo konkursą D. Banioniui skirtai skulptūrai sukurti. Šis sumanymas, beje, pirmiausia kilo Bronislovui Lubiui – aktoriaus kūrybos gerbėjui.
„Lubiui aš likau moraliai skolingas“, – žvelgdamas į savo ir B. Lubio nuotrauką ištaria D. Banionis. Aktoriaus teigimu, jam buvo ypač svarbu, kad B. Lubys mėgo jį būtent kaip menininką, vertino jo vaidmenis. Kadaise susipažinę viename B. Lubio valdyto koncerno renginyje, vėliau jie ne kartą bendravo. Sveikatingumo ir poilsio centre „Grand SPA Lietuva“, prie kurio ir buvo atidengta skulptūra, B. Lubys yra ne kartą apgyvendinęs Druskininkuose viešintį aktorių.
Verslininko sumanymu paskelbtame konkurse dalyvavo trys skulptoriai. Ant suolo su atversta knyga rankose sėdintis D. Banionis ir šalia stoviniuojanti gervė – tokia buvo M. Junčio idėja, atnešusi jam pergalę konkurse. Pasak jo, Druskininkai – vieta, į kurią žmonės atvažiuoja atsipalaiduoti, pailsėti, todėl ir kilo mintis kurti ne iškilų postamentą, bet jaukų suolą. Šalia stovinčios gervės figūra simbolizuoja 2008 m. D. Banioniui įteiktą „Auksinės gervės“ apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus kine. „Šalia Druskininkų yra Grūto parkas – ten galima prisižiūrėti rimtų, rūsčių paminklų. O čia man norėjosi kitokio“, – aiškina M. Junčys. Beje, prieš oficialiai atidengiant skulptūrą B. Lubys yra sakęs, kad gervės, suolo ir ant jo sėdinčio aktoriaus kompozicija labiausiai iš pateiktų projektų patiko ir pačiam D. Banioniui.
Aplinkybės, kuriomis toliau teko dirbti menininkui, gali atrodyti gana savitos. Viena yra sulaukti užsakovo pretenzijų, kita – žinoti, kad pats lipdomos skulptūros „kaltininkas“ yra čia pat ir apie kiekvieną detalę gali pareikšti savo nuomonę. Tačiau M. Junčys sako nei iš vieno, nei iš kito jokių pastabų ar patarimų, kaip esą būtų geriau dirbti, nesulaukęs.
„Nesikišiu, darykit, kaip norit, man čia yra dovana“, – tokius D. Banionio žodžius girdėjo M. Junčys. Aktorius neslėpė, kad jam įdomu pamatyti gimstantį kūrinį, tačiau jokių „daryk ne taip, o šitaip“ nebuvo. „Jis man sakydavo, kad net nelabai patogiai jaučiasi: kaip čia jam dabar dar gyvam skulptūrą stato“, – prisimena M. Junčys.
Aktoriaus skulptūrą menininkas lipdė maždaug du mėnesius. Su pertraukomis, palikdamas kelioms dienoms, kad akys atprastų ir atėjus naujai pamatytų kūrinį. Viso proceso metu teko gerai išstudijuoti ne tik aktoriaus veido bruožus, siluetą, bet ir biografiją. Skulptorius nusipirko ir perskaitė D. Banionio knygą „Memuarai“, iš jo paties susirinko kalną senų nuotraukų (lipdytas juk jaunesnis aktorius, iš to laikotarpio, kai kūrė istorija tapusius vaidmenis), pats jį nufotografavo įvairiais rakursais. Aktorius ne kartą pozavo jo skulptūrą kuriančiam menininkui.
Taip įvyko keli M. Junčio ir D. Banionio susitikimai: vieni aktoriaus namuose, kiti – skulptoriaus dirbtuvėse. Važiuoti kartu į kavinę aptarti darbų D. Banionis kategoriškai atsisakė: esą jei nori, tegu skulptorius atvažiuoja į jo namus. Šie M. Junčiui paliko didelį įspūdį: „Daugybė nuotraukų, raštelių, net ant žadintuvo lapelis užklijuotas.“
Menininko kambaryje, kuriame jis priima svečius, iš tiesų būtų galima ne vieną valandą užtrukti neištarus nė žodžio, vien žvalgantis. Daugybė nuotraukų, knygų, meno kūrinių, apdovanojimų iš įvairių festivalių žvelgia nuo visų įmanomų kambario paviršių. Viskas suženklinta preciziškai sudėliotais rašteliais: kokie žmonės nuotraukoje, kada fotografuota, kur ir kada gautas apdovanojimas, kas ir kur padovanojęs meno kūrinį.
„Čia aš su tokiu Tarkovskiu“, – tiriamai į mane žvilgtelėjęs sako aktorius, rodydamas nuotrauką su režisieriumi Andrejumi Tarkovskiu, kurio filme „Soliaris“ sukūrė pagrindinį vaidmenį. Čia pat ant lentynos stovi tarptautiniame Karlovy Varų kino festivalyje 1966 m. gautas geriausio aktoriaus prizas. Toks Vaitkų filme „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) vaidinusio D. Banionio įvertinimas įskėlė pykčio kibirkštėlę tarp jo ir kino režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus.
„Aš Karlovy Varuose gavau apdovanojimą, o Žalakevičius negavo. Baisiai pyko ant manęs dėl to. Sunkaus būdo buvo. Bet viską jis padarė. Tas jo filmas mane išgarsino“, – paprastai sako D. Banionis. Vis dėlto ir filmo režisierius vėliau dar ne kartą turėjo progos pasidžiaugti savo kūrinio sėkme, kad ir po metų, kai juosta buvo apdovanota TSRS valstybine premija. „Buvo patiekti blynai su ikrais. O aš maniau, kad tai – uogienė“, – iškilmingo ta proga Maskvoje surengto priėmimo detalę savo atsiminimuose aprašė D. Banionis.
Nelengvu būdu garsėjo ir teatro režisierius Juozas Miltinis, kurio mokyklą D. Banionis išėjo Panevėžio teatre. Darbas su dviem ryškiausiais lietuvių kino ir teatro grandais – reikliais, sudėtingais, prieštaringais – faktas, leidžiantis tik nujausti, kiek vidinių barjerų, baimių, o kartais ir pažeminimų nelengvai teko įveikti aktoriui. Bet šiandien D. Banionis mieliau kalba apie tai, ką jam dovanojo aktorystė – buvimą šalia didžiųjų, daugybę aplankytų šalių ir įdomų gyvenimą.
Užsienyje kuriami filmai leido pamatyti ir patirti tokį pasaulį, koks paprastam sovietmečio žmogui galėjo būti neįsivaizduojamas. Aktorius sako buvęs absoliučiai visose Europos šalyse, išskyrus Graikiją. Daug keliauta ir po kitus žemynus. Atotrūkį tarp realybės čia ir gyvenimo ten iliustruoja ir faktas, kad 1969-aisiais D. Banionis sugebėjo gauti popiežiaus Pauliaus VI palaiminimą. Aktorius prisimena, kaip būdamas Romoje kėlėsi ankstyvą rytą, kaip su žemėlapiu rankoje slapčia bėgo į Vatikaną, kaip savo bendrakeleiviui pamelavo einantis „į miestą“ visai kitais reikalais. „O grįžęs į Lietuvą šito fakto niekam negalėjau net papasakoti“, – sako aktorius. Ir griežtai užbaigia pasakojimą: „Taigi Banionis yra popiežiaus palaimintas, jūs nemanykit.“ Ir reikėtų išsamios balso, intonacijos, žvilgsnio ir mosto analizės, kad galėtum aiškiai atskirti, kiek šiuo atveju išdidumo, o kiek ironijos.
Nors talentas atvėrė aktoriui pasaulį ir leido aplankyti net tokias šalis kaip, pavyzdžiui, sunkiai tais laikais pasiekiamos JAV, santvarka uždėdavo savo antspaudą kone kiekviename žingsnyje: nuo ideologinių nurodymų „iš viršaus“ kiekvienam spektakliui ar filmui iki tokių niuansų kaip reikalavimai užsienyje uždirbtą honorarą skirti valstybei ar vis juntama KGB darbuotojų palyda. Savo knygoje „Memuarai“ aktorius prisimena, kaip lengva buvo juos atpažinti Jaltoje surengtame priėmime: KGB vaikinai apsimetė padavėjais, tik, priešingai nei tikrieji darbuotojai, vis painiojosi, kurioje lėkštės pusėje reikia guldyti peilį, kurioje – šakutę…
Paradoksalu, kad Kaune gimęs, Panevėžio teatre dirbęs, pasaulį išmaišęs, dabar Vilniuje gyvenantis D. Banionis skulptūra įamžintas Druskininkuose – mieste, kuris jo biografijoje jokios svarbesnės vietos neužima. Vis dėlto 2010-ųjų gegužės pabaigoje skulptūros atidengimas tapo miestelio švente, o vietiniai ir poilsiautojai greitai „prisijaukino“ šį kūrinį.
D. Banionio reakcijos, išvydus baigtą kūrinį, M. Junčys nematė. „Į atidarymą atvykau tradiciškai vėluodamas. Atidengus skulptūrą D. Banionis reagavo kaip aktorius – emocingai, su mostais. Bet manau, kad dar prieš oficialų atidengimą buvo ją apžiūrėjęs“, – spėja M. Junčys.
Pats aktorius, albumuose lygindamas dar tik nulipdytą ir jau iš bronzos išlietą skulptūras, pastarosios panašumu į save šiek tiek abejoja. „Nepasakyčiau, kad labai panašus į mane. Kai buvo tik nulipdytas, buvo panašesnis. Bet išliejus kažkas pasikeitė, dingo tam tikri niuansai, išnyko asmenybės bruožai. Dabar gali sakyti, kad čia gal Banionis, gal ir ne. Bet čia man kiti taip sakė, aš tai ką…“ – numoja ranka aktorius. Šiaip ar taip, į klausimą, ar gera būti taip įamžintam Druskininkuose, jis nedvejodamas atsako „taip“.
M. Junčys juokiasi, kad jei savo kūriniu kada nors bus visiškai patenkintas ir neturės sau jokių priekaištų, tai jau bus diagnozė, kad laiko save tobulybe. Tačiau apskritai į šią skulptūrą jis gali žiūrėti ramiai, nors detalių, kurias buvo galima padaryti kitaip, mato. Vis dėlto, pasak M. Junčio, kūrybos tokio žanro skulptūroje lieka mažai, tai gana realistinis kūrinys.
„Kaune liejome skulptūrą, tepėme rūgštis, kad spalvą įgautų. Pro šalį važiuojanti moteriškė iškišo galvą pro automobilio langą ir rėkia: „Eto Banionis?“ „Taip“, – sakau. Tai buvo toks lyg ir įvertinimas, kad net aukštielninkoje, nebaigtoje, ugnimi kaitinamoje skulptūroje pažino aktorių“, – prisimena M. Junčys.
Neretai Druskininkuose viešintis skulptorius pastebėjo, kad suolui, ant kurio „sėdi“ D. Banionis, populiarumo nestinga. Beje, aktoriaus skulptūra yra bronzinė, o suolas – iš ketaus. Šios medžiagos bėda ta, kad nejudinama ji rūdija. „Bet pernai būdamas mačiau, kad suolas net blizga – toks nusėdėtas. Vadinasi, skulptūra veikia“, – svarsto M. Junčys.
Jauno menininko kūrybos kelyje skulptūra D. Banioniui tapo pirmuoju tokio dydžio bronzos darbu. Susitikę nuo to laiko su aktoriumi nebuvo, bet kelis kartus yra susiskambinę. „Draugais gal netapsime, mūsų kitoks santykis, juk ir amžiaus skirtumas nemenkas. Bet D. Banionis niekada nėra ranka numojęs apie ką nors kalbantis – et, jaunas, neišmanai. Priešingai, jis kaip tik džiaugėsi – o, jaunas žmogus“, – pasakojo M. Junčys.
Aktorius prisipažįsta po kūrinio atidengimo daugiau Druskininkuose nebuvęs ir savo skulptūros neaplankęs. Neaplankė jis ir tais pačiais metais Sankt Peterburgo Aleksandro parko Žvaigždžių alėjoje taip pat jam atidengto įamžinimo ženklo: krėslo, ant kurio rusiškai iškalta „Donatas Banionis. Lietuva“. Regis, ir skulptūra, ir krėslas toliau gyvena sau, o aktorius – sau. Pastaraisiais metais D. Banionis kino gyvenime stengiasi nedalyvauti, tačiau M. Junčiui prasitarė, kad jei filmuotis paprašo sūnus, šiam atsakyti negali. O visai neseniai matėme aktorių filme „Tadas Blinda. Pradžia“, čia jis sukūrė Michailo Muravjovo vaidmenį. Tai – lyg pavyzdys, iliustruojantis jau atsisveikinant D. Banionio pasakytą mintį: „Aš visą laiką gyvenau įdomiai. Ir tik dėl kino.“
