J. Čerškutė: „Tik pamanykit, R. Gavelio ieško dvidešimtmečiai!“
Leidykla „Tyto alba“ išleido ketvirtąjį žymiausio Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ leidimą. R. Gavelio kūrybos tyrinėtoja, literatūrologė Jūratė Čerškutė mato akivaizdžių ženklų, kad veriasi naujas R. Gavelio laikas.
Tad kokie tie ženklai, rodantys, kad R. Gavelio kūryba neužmiršta, atvirkščiai – naujai prisimenama?
– Ženklų pastaruoju metu pastebiu nemažai, tačiau ryškiausias jų – kad ateina nauja karta, gimusi 1989–1991 m., R. Gavelio pirmųjų ir svarbiausių romanų „Jauno žmogaus memuarai“ ir „Vilniaus pokeris“ pasirodymų metu. Šie dvidešimtmečiai – imlūs, smalsūs, drąsūs, aktyvūs, gimę Sąjūdžio laikais, užaugę jau nepriklausomoje Lietuvoje arba, kitaip sakant, auginti laisvės ir begalinių galimybių erdvėje. Jie R. Gavelio tekstus skaito ir skaitys turbūt kitaip. Pirmiausia todėl, kad R. Gavelio aprašytos patirtys jiems jau beveik nežinomos ir neatpažįstamos. Jiems tai – tėvų ir senelių išgyventa istorija. O kalbant apie juos pačius turbūt galima sakyti, kad tai pirmoji karta, nuosekliai įgyvendinanti gaveliškąją maksimą „esame europiečiai – tokie ir būkime“.
Turbūt tarp šių ženklų įsiterpia ir ketvirtasis „Vilniaus pokerio“ leidimas?
– Žinoma, nors apie jį turėtų kalbėti leidėjai – tik jie galėtų papasakoti, kodėl būtent dabar ėmė ir perleido „Vilniaus pokerį“. Bet manytina, kad jie irgi pajuto tam tikrą sujudimą ir domėjimąsi R. Gaveliu. Mano minėti dvidešimtmečiai yra tarp tų aktyviai ieškančiųjų „Vilniaus pokerio“. Mat – jūs tik pamanykit – jie, prisiklausę legendų ir istorijų apie skandalingą, it bomba sprogusį „Vilniaus pokerio“ pasirodymą 1989-aisiais, nori turėti savo Pokerį! Tai mane itin džiugina (juokiasi). O jei rimtai – praėjus net 22 metams nuo romano pasirodymo jis nepraranda savo aktualumo, netgi neretai skaudžiai aiškėja, kad per tuos metus tam tikri dalykai nelabai ir pasikeitė.
Kuo „Vilniaus pokeris“ išskirtinis, reikšmingas R. Gavelio kūryboje?
– Man, mokslininkei, svarbiausia tai, kad šiuo romanu R. Gavelis atskleidė, kaip jis pats sakė, „pasakotojo fantasmagorijos kvintesenciją“ arba, kitaip tariant, siekė parodyti demiurgo, visažinio pasakotojo, mirtį. Įtakos tam neabejotinai turėjo japonų režisierių Akirą Kurosawą visame pasaulyje išgarsinęs filmas „Rasiomonas“ – jame to paties įvykio dalyviai pateikia skirtingas įvykio aplinkybes ir viena kitai prieštaraujančias istorijas. Galima sakyti, kad „Vilniaus pokeriu“ R. Gavelis išbando ir pasitikrina pasakotojo raiškos galimybes ir galutinai įtvirtina savo kaip konstruojančio autoriaus įvaizdį. R. Gavelis yra vienas retų Lietuvos prozininkų, gebančių parašyti ilgą romaną, nepamesti pasakojimo vingių, neišskysti, išlaikyti sumanytą konstrukciją, teksto ir siužeto kokybinę intrigą iki pabaigos. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Mokslinės bibliotekos rankraštyne saugomame rašytojo archyve yra atskiras sąsiuvinis, skirtas „Vilniaus pokerio“ planui. Iš jo aišku, kad R. Gavelis pradėdavo rašyti tik tada, kai visa pasakojimo konstrukcija jau sugalvota, veikėjų linijos ir planai numatyti.
Skaitytojams „Vilniaus pokeryje“ turbūt įdomiausias sovietinės sistemos skerspjūvis, atveriantis tragiškus žmonių likimus. Manau, juos intriguoja ir romane ryškinama Homo sovieticus charakteristika, itin drąsiai, neretai net drastiškai demonstruojamas kūnas bei pulsuojanti erotika ir, žinoma, galbūt daug ką skaudinantis ir piktinantis nukarūnuoto Vilniaus įvaizdis, arba naujas, itin kūniškas Vilniaus mitas. Iš tiesų „Vilniaus pokeris“ yra tarsi R. Gavelio paminklas jau nebesančiam Vilniui. O pats romanas, perleistas praėjus 9 metams nuo rašytojo mirties, atrodo, kad tampa savotišku paminklu jam pačiam. Gyvybingu, nes skaitomu.
