Pernelyg uždara, pernelyg susitelkusi tik į save. Taip apie lietuviškos literatūros ypatumus atsiliepia daug metų Kanadoje gyvenantis kultūros geografas ir istorikas Laimonas Briedis. Kaip savo literatūroje ir mąstyme ieškoti sankirtų su platesniais kontekstais, su knygos „Vilnius: savas ir svetimas“ autoriumi kalbėjosi IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.
– Kiek jums įdomi ir patraukli šiuolaikinė lietuviška literatūra?
– Labai mažai. Galbūt pats iki šiol ne itin tuo domėjausi, nes mane labiau domina memuarinė lietuvių literatūra. Man įdomu, ko šioje literatūroje nėra apie Vilnių, nes ta tyla gana iškalbingas dalykas. O grožinėje literatūroje nelabai randu ko nors, kas mane trauktų, išimtis gal tik Ričardas Gavelis. Mano požiūriu, daug poezijos, XX a. rašytos apie Vilnių, išskyrus Tomą Venclovą, yra labai lėkšta ir primityvi.
Sakyčiau, tokias savybes lemia baimė, nesugebėjimas papasakoti kitų žmonių istorijų. Regis, niekam nekiltų mintis, kad pasakotojas negalėtų įsikūnyti į kitą žmogų, jo mintis – lenko, žydo ar dar kieno nors. Bet lietuviams tai nelabai pasiekiama. Gal dėl to, kad jie nelabai žino tų istorijų ir nenori žinoti.
– Esate ne kartą akcentavęs, kad lietuviai apskritai nepažįsta Vilniaus, nežino jo istorijos. Tačiau jūsų knyga „Vilnius: savas ir svetimas“ sulaukė didelio susidomėjimo. Galbūt tai liudija, kad situacija keičiasi?
– Galbūt. Tačiau man atrodo, kad suvokimo pokytis turėtų ateiti tuo atveju, jei į Vilniaus kultūrą vėl būtų įtraukta tai, kas lenkiška, žydiška, rusiška, jei būtų įkurtas tarptautinis Vilniaus kanonas. Mane Vilniuje labiausiai visada domina tai, kad jis yra city in translation. Tai vertimo, pervertimo miestas. Iš to darau išvadą, kad čia labai turtinga terpė. Per vertimus gali kai ką prarasti, bet gali ir labai daug atrasti. Juk skolinimasis iš kitų kultūrų vyksta tik per vertimus. Sakyčiau, kad toks vilnietiškas kanonas yra sukurtas, bet jis neįtrauktas į lietuvių kultūrą. Šioje vietoje turėtume jau kalbėti apie literatūros vertimų kokybę.
– Kartais, keldami klausimus, ar Lietuva gali turėti savo Umberto Eco ar bent Daną Browną, teisinamės savo šalies mažumu. Kokia jūsų nuomonė?
– Nežinau, ar verta turėsi savo D. Browną, gal labiau reikėtų galvoti apie U. Eco. Skaitymo kultūra, kaip ir apskritai visa kultūra, gali egzistuoti tik tuo atveju, jei yra skaitytojų ar žiūrovų. Kol kas to nelabai matau, bet tai tikrai ne šalies dydžio klausimas. Trūksta platesnio, intelektualesnio suvokimo. Pažvelkime į tą patį U. Eco: tai, apie ką jis rašo, yra gerokai plačiau ir daugiau nei vien tik Italija. Mums trukdo mūsų užsisklendimas, žiūrėjimas tik į save, negebėjimas sujungti savęs su platesniu pasauliu. Literatūra yra labai lokalus dalykas, bet ji privalo būti ir pasaulinė. Kito varianto tiesiog nėra.
– Šalies leidėjai dažniau akcentuoja, kad ir taip nedidelis skaitytojų būrys traukiasi, o knygų skaitymo kultūra mažėja. Ar pats tai jaučiate savo kasdienėje aplinkoje?
– Man, kaip autoriui, išleidusiam tik du vienos savo knygos variantus, apie tai kalbėti sunku. Bet sakyčiau, kad mano knyga skaitoma. Aišku, visada norisi turėti daugiau skaitytojų, bet jaučiuosi pakankamai skaitomas, negaliu dėl to daug verkšlenti.
Kalbant apie skaitomumą apskritai, akivaizdu, kad jis krinta, tai matyti ir iš universiteto studentų. Bet manęs tai absoliučiai nebaugina. Manau, kad ateityje skaitymo forma taps įdomesnė. Kol kas nėra įgūdžių naujai pateikti pasakojimą, pavyzdžiui, jungiant tekstą ir vaizdą.
Kita vertus, knygų vis tiek išleidžiama be galo daug. Kaskart, kai grįžęs į Lietuvą nueinu į knygyną, naujų knygų skaičius mane pritrenkia. Aišku, kai pradedi gilintis į turinį, kas išleista, tai jau kitas klausimas.
– Rašydamas knygą „Vilnius: city of strangers“ galvojote apie būsimą savo skaitytoją, apie būsimą knygos sėkmę?
– Sėkmės neišskaičiavau, bet, žinoma, kam rašyti, jei manysi, kad niekas to neskaitys? Mano tikslas buvo pasiekti, kad knyga būtų prieinama kuo platesniam skaitytojų būriui. Rašydamas svarsčiau, kaip mano močiutė, perkopusi 90 metų, skaitytų šią knygą. Ji tai padarė su džiaugsmu, ir man tai buvo vienas geriausių įvertinimų. Sujaudino ir žmonių, kurie užaugę Vilniuje, netekę šeimų, laiškai. Jie rašė, kad perskaičius knygą Vilnius jiems atgijo.
– Šią vasarą Vilniuje vedėte kūrybinio rašymo dirbtuvių SLS, skirtų JAV ir Kanados literatams, seminarą. Anksčiau kalbintas SLS įkūrėjas literatūros profesorius Mikhailas Iosselis IQ sakė, kad kūrybingumas ir kūrybinis rašymas yra kaip raumuo, kurį būtina treniruoti. Kaip jūs tai darote?
– Tai labai individualus dalykas. Nežinau, kaip yra kitiems, bet mano treniruotėms esminiai dalykai yra rutina ir disciplina – nieko daugiau. Jei nėra disciplinos, kasdienio darbo, nuolatinio valandų skaičius, tai nieko ir nepadarau. Apskritai nežinau, ar esu stipriai linkęs manyti, kad gali išsitreniruoti tapti rašytoju, kūrėju.
– Kalbant apie savo kelio ieškantį jaunimą, įprasta raginti jį išvažiuoti, patirti pasaulio. Ar, jūsų nuomone, toks pat patarimas galioja ir pradedančiam rašytojui?
– Ne, nemanau. Pavyzdžiui, Fiodoras Dostojevskis kelis kartus važiavo į Vakarų Europą. Jam tai baigėsi milžiniškomis krizėmis, rašytojas tapo gal net ksenofobiškesnis. Tad šiuo atveju tokio patarimo neduočiau. Pats rašymas, žinoma, nėra vienalypis dalykis, kiekvienas prie jo prieina savaip. Tačiau tam, kad įsivaizduotum pasaulį, nebūtinai reikia jį pamatyti. Reikia atskirti vaizduojamąjį nuo matomojo.
– Nebe pirmus metus kuriate „Literatūrinį Vilniaus žemėlapį“, virtualioje erdvėje atskleisiantį sostinės daugiakultūriškumo linijų sankirtas. Kiek šiuo metu pažengęs projekto įgyvendinimas ir kaip išsikristalizavo jo pirminė idėja?
– Projektas pradėjo sparčiai judėti į priekį – dėkui universiteto kartografams, kurie tuo labai aktyviai domisi. Projekto kūrimas yra labai įdomus procesas. Viena vertus, iš tiesų jis gana mechaniškas, kita vertus, jam vykstant į literatūrą pradedi žiūrėti kaip į filmą. Manau, kai jau turėsime įtraukę 12 autorių, tarp kurių bus lietuvių, žydų, lenkų, rusų, galėsime matyti, ar yra kokių nors sankirtų, kur jos yra ir kodėl.
Kol kas esame įtraukę keturių autorių kūrybą. Iš pradžių projekto atžvilgiu buvau nusiteikęs labai entuziastingai, vėliau pagalvojau, kam šito reikia: juk geriausia reprezentacija būtų filmas. Bet įsitraukęs pamačiau labai įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kaip protingai rašytojai yra išnaudoję Vilniaus vietas.
– Ar būtų galima teigti, kad tie literatūros kūriniai būtų buvę visai kitokie, jei jų vietomis autoriai būtų pasirinkę ne Vilnių?
– Be abejo. Gal taip yra dėl to, kad išsirenkame labai stipriai vilnietiškus kūrinius, bent jau jų autoriai Vilniuje yra tiesiog paskendę. Labai įdomu, kad didesnė tos literatūros dalis sukurta jau ne šiame mieste. Kad ir Česlovo Milošo atveju parašyta jau Kalifornijoje. Tos erdvės susipina, ir projekte tai pavaizduoti labai sunku. Tačiau taip pamatai, kaip smarkiai Vilnius gali susikalbėti su visu pasauliu.
