Teatro dailininkės Aleksandros Jacovskytės nuotraukose Vilniaus gatvės primena dekoracijas, o jomis vaikštantys jauni, bohemiškai atrodantys žmonės – aktorius iš kino filmų. IQ menininkė patvirtino, kad tai – neatsitiktinis įspūdis.
– Pastaruoju metu atgimė nemažai Vilniaus praeitį menančių kūrinių: perleistas Vlado Drėmos „Dingęs Vilnius“, Jano Bulhako fotografijų albumas, į 1963–1993 m. nukelianti jūsų nuotraukų paroda ir netrukus pasirodysiantis albumas „Vilniaus veidai“. Kodėl prasiveržė noras atgaivinti praeitį ir kalbėti būtent apie savo miestą?
– Man atrodo, Vilnius turi nepaaiškinamą aurą. Tai įrodyta: skirtingiausi žmonės ją jaučia. Todėl man, mano draugams pasivaikščiojimas po miestą visada buvo tarytum sudvasinta pramoga. Nuklysdavome ir į mažiau lankomus Vilniaus rajonus – į Užupį ir toliau. Daug dalykų, patirtų per šiuos pasivaikščiojimus, man buvo nauji, nes juk dažniausiai apsiriboji tomis gatvėmis, kuriomis tau reikia vaikščioti. Kai kuriuos pasivaikščiojimus prisimenu, lyg jie būtų vykę ką tik, puikiai prisimenu, kur ėjome ir apie ką kalbėjome. Kreipdavome dėmesį į tai, kas gražu, dalydavomės įspūdžiais, daug šnekėjome apie kiną, muziką.
Specialiai siekiau, kad mano nuotraukos atrodytų tarsi sustabdyto filmo kadrai, truputį net pareguliuodavau, kur mano draugams eiti, kaip atsistoti. Kai tuometėje „Planetoje“ (dabar – kino centras „Skalvija“) pamačiau neorealistinę italų režisieriaus Vittorio de Sicos juostą „Umberto D“, supratau, kad noriu fiksuoti judesį.
– Kokį galėtumėte įvardyti pagrindinį motyvą, paskatinusį išsitraukti fotoaparatą ir nuspausti mygtuką?
– Manau, šių fotografijų tikslas net nebuvo įsisąmonintas. Kartais eidama gatve atsitiktinai sutikdavau bičiulį ir, jei tik turėdavau fotoaparatą, jį būtinai nufotografuodavau. Bet to, daugelis mano draugų man atrodė labai gražūs. O grožis – svarbus dalykas, savarankiška vertybė, kuri nepriklausoma nei nuo fotografo, nei nuo fotografavimo (juokiasi).
– Miesto grožis – taip pat?
– Kitokio miesto mes tiesiog neįsivaizdavome. Kreivos Vilniaus gatvės, sienos, jų faktūros, kiemai, bromos mums buvo labai artima, sava ir šilta. Net nejausdavome, kaip smarkiai miestas buvo apleistas, mūsų tai neatstumdavo. Jautėmės, tarytum vaikščiotume tarp dekoracijų. Mes juk negyvenome tuose apleistuose namuose ir mūsų tai tiesiogiai nevargino. Tai buvo tiesiog įdomu. Be to, miestas nespalvotoje nuotraukoje atrodė puikiai. Ir nespalvota fotografija iš tiesų nėra visiškai tik juoda ir balta, joje galima nuspėti spalvas. Juk žinai, kad saulės šviesa, krintanti ant plytų sienos, atrodys šilta.
– Visos nuotraukos, kaip pastebėjau parodoje, su datomis, prie jų surašyta, kokie žmonės jose įamžinti. Ar visuomet preciziškai dokumentuojate nuotraukas?
– Tokia, matyt, mano charakterio savybė. Nufotografuodavau, išryškindavau, atspausdavau, o juostas susukdavau (tai nelabai profesionalu, tad paskui pradėjau karpyti) ir užrašydavau datas bei kokie žmonės tose nuotraukose yra. Norėjau, kad prisiminimas būtų kuo tikslesnis. Albume, kuris tuoj pasirodys, prie nuotraukų bus ir trumpas, bet išsamus aprašas.
– Iš jūsų nuotraukų sklinda bohemiška to meto dvasia, daugelis jūsų nufotografuotų žmonių yra menininkai: jūsų broliai Adomas ir Jokūbas Jacovskiai, Audrius Puipa, Rimtautas Gibavičius, Mečislovas Bulaka, Algimantas Švėgžda… Šiandien kai kurie menininkai vis pasiguodžia, esą tos senosios miesto bohemos nebeliko, meno kūrėjai nebemoka ar nebenori joje būti. Ar tai pastebite ir pati?
– Iš kur taip sakantys menininkai žino šiandienę situaciją? Juk jie jau nebejauni! (Juokiasi.) Manau, kad jaunimas ir dabar panašiai jaučiasi, bendrauja. Amžius – svarbus dalykas.
Manau, kad tokio specialaus bohemiškumo ir anuomet nebuvo. Kai nueidavome į vakarėlį buvusiame Politechnikos filiale (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas), jis niekuo nesiskirdavo nuo vakarėlio Dailės institute, tad neskirstyčiau, kad kur menininkai – ten bohema, o kur ne menininkai – jau nebe.
– Kurių menininkų, kūrusių Vilniuje ir apie Vilnių, požiūris ir miesto pajutimas jums artimiausias?
– Manau, kad net ir tie menininkai, kurie netiesiogiai vaizdavo Vilnių, vis tiek buvo veikiami jo dvasios. Labai geras mano bičiulis R. Gibavičius yra sukūręs ištisą medžio raižinių ciklą apie Vilnių. Man jis atrodė idealus: nebohemiškas, sutvarkytas, apgalvotas, bet negriežtas. Tiesiog nuostabus. Pamenu, man ir mano draugams tas ciklas padarė itin didelį įspūdį. Daug kūrėjų, nors ir negimę Vilniuje, vėliau tampa vilniečiais ir apie šį miestą rašo. Czesławas Miłoszas rašė, kad „Vilniui būdingas stebėtinas, vargiai racionaliai paaiškinamas bruožas, tam tikra magija, per kurią žmonės šį miestą įsimyli tarsi gyvą būtybę“. Šiuos žodžius pasirinkau savo naujojo fotografijų albumo epigrafui.
– Esate minėjusi, kad šiuolaikinės fotografijos technologijos jūsų nedomina. Ar jų net ir nebandėte?
– Fotografuoti skaitmeniniu fotoaparatu esu bandžiusi Lenkijoje, bet tik kai buvau paprašyta. Ir likau visai patenkinta rezultatu, buvo visai įdomu. „Skaitmenoje“ yra žaidimo. Bet nejaučiu poreikio, nors, aišku, fotografuoti galėčiau.
– Fotografas Gintaras Česonis yra sakęs, jog, ilgą laiką fotografavęs skaitmeniniu fotoaparatu, prie juostinio grįžo todėl, kad išgyvena vaizdų perteklių. Ar esate jį patyrusi?
– Maždaug nuo 1993–1994 m. kokius kelerius metus visai nefotografavau, padariau pertrauką. Negalėjau lengvai gauti chemikalų, truputį atpratau, o paskui apsidairiusi pamačiau, kad visi turi po „muilinę“ ir fotografuoja. Kiekvienas ir be jokių pastangų tapo fotografu! Jiems nebereikėjo lįsti kelioms valandoms į laboratoriją, o tik nueiti, pasiimti atspaustas nuotraukas ir jomis džiaugtis. Nesakau, kad kiekvieno tapimas fotografu mane atgrasė. Galbūt tik nustebino. O dabar, jeigu man reikėtų daryti rimtas fotografijas, jau kreipčiausi į profesionalus, vargu ar pati daryčiau. Kiek žinau, fotografai Vakaruose jau seniai patys neberyškina nuotraukų, o tik prižiūri procesą. Ypač moterys.
– Kaip jaučiatės eidama tais pačiais, jūsų fotografijose užfiksuotais, maršrutais šiandien?
– Tai, kad koks nors kiemas dabar jau sutvarkytas, miesto auros negadina. Tiesiog pasikeitė gyvenimo kokybė. Išliko tos pačios gatvių konfigūracijos, dar yra natūralių sienų. Man netrukdo ir nauji pastatai, jeigu jie vietoje. Pripažįstu naujų pastatų neišvengiamą atsiradimą ir, manau, kad tai labai natūralu. Kartais man užkliūva kokia nors iššaukianti naujovė, bet aš ne architektė ir ne restauratorė, todėl stengiuosi nekritikuoti.
Ir dabar gera apeiti pamėgtas vietas: Šv. Onos bažnyčią, paieškoti mažiau matytų, ne tokių banalių jos rakursų, Dominikonų bažnyčią ir anuomet atvirą jos kiemą, pasidairyti nuo Subačiaus kalno, apsilankyti Rasų kapinėse, į kurias visados norėdavo eiti mano draugai lenkai, nors ir nebuvau labai gera jų žinovė. Labai patinka Šv. Jonų bažnyčia, ypač jos skulptūros prie kolonų, ypatinga, išskirtinė bažnyčia su vienu bokštu Savičiaus gatvėje, kurioje anksčiau buvo sandėliai.
Prisimenu, jaunystėje klajodavau po Vilnių ir man praeidavo, pasimiršdavo visos blogos nuotaikos, nurimdavau. Kartais eidavome su draugais ir man sušukus „Kaip gražu!“ jie manęs prašydavo paaiškinti, norėdavo suprasti, ką reiškia tas „gražu“. Tačiau, kai jūs žiūrite į gražų žmogų, negalite konkrečiai paaiškinti, kas gražu. Galbūt manysite, kad gražūs yra taisyklingi veido bruožai, bet jie gali būti ir visiškai netaisyklingi, tačiau kažkuo pagaulūs ir patraukiantys dėmesį. Tai yra paslaptis. Menas turi turėti paslaptį.
