Trumpo metražo kinas vis drąsiau žengia iš ilgo metro juostų šešėlio. Rugsėjo 6–8 d. organizuojamo festivalio „Vilniaus kino šortai“ organizatorė Rimantė Daugėlaitė IQ pasakojo, kaip ūgtelėjo, ką siūlo kino renginys šiemet ir kokio filmo eiga pateks į žiūrovų rankas.
– Kalbėti apie trumpo metražo kiną Lietuvoje pradėkime nuo to, kad paėjusiais metais jūs su kolege Marija Razgute įkūrėte „Lithuanian Shorts“ agentūrą, kuri rūpinasi lietuviškų trumpo metražo filmų plėtra užsienyje. Kaip ir kada patikėjote lietuviško trumpo metro potencialu?
– Jau seniai galvojome, kad reikia kažkokios agentūros ar tiesiog vienų rankų, iš kurių plistų trumpo metražo kino idėja. Organizuodami „Vilniaus kino šortų“ festivalį vis gaudavome užklausų, kur gauti, pasižiūrėti lietuviškų trumpo metražo filmų. Iš tiesų tokios vienos duomenų bazės ir nebuvo. Tad taip su kolege ir sugalvojome tapti tų trumpo metro filmų, kurių Lietuvoje kasmet sukuriama vis daugiau, vėliavnešiu užsienyje. Įkūrėme agentūrą, kurios darbo rezultatus jau sėkmingai pristatėme Kanų ir kituose kino festivaliuose.
Abi su Marija esame trumpo metražo filmų prodiuserės, tad juos labai gerai pažįstame. Žinome, kad jų sklaidai, platinimui reikia beveik tiek pat laiko ir jėgų kaip ir ilgo metražo filmui. Be to, manome, kad Lietuvoje yra sukuriama tikrai pakankamai stiprių trumpo metro filmų. Nuo ilgo metražo jie skiriasi tik trukme, tačiau kuriamais paveikslais, temomis, mintimi – niekuo nenusileidžia.
– Režisierius Saulius Drunga interviu IQ sakė, jog trumpo metražo filmą kurti neapsimoka, mat jis daug rizikingesnis tiek finansiškai, tiek kalbant apie žiūrovų susidomėjimą. Kaip jūs manote?
– Drįsčiau abejoti. Beveik visi režisieriai pradeda nuo trumpo metro, jis yra tarsi eksperimentas ieškant savo braižo, dominančių temų. Taigi sakyčiau, kad kaip tik, kuriant trumpo metražo filmą, rizika mažesnė. Jis leidžia įsitikinti, ar tavo idėja yra gerai išplėtota. O dėl susidomėjimo, tai manyčiau, kad sužibėti kino pasaulyje galima ir su trumpu metru. Rinka yra didžiulė, o tokių filmų festivalių – gausu.
Trumpo metražo filmą mes vadiname debiutuojančiu žanru, iš kurio kino kūrėjai pereina į didesnę platformą – ilgą metrą. Tendencija tokia, jog dažnai atgal, prie trumpesnių filmų, jau nebegrįžtama.
– Ar tuomet trumpo metražo filmas nėra vertinamas kaip eksperimentinis ir mėgėjiškas darbas?
– Taip, Lietuvoje būtent taip ir yra. Trumpo metražo kinas yra įsivaizduojamas kaip studentiškas, mėgėjiškas filmas, kuris vargu ar skleidžia kokią nors rimtesnę žinutę. Tačiau iš tiesų yra visai kitaip. Didieji kino festivaliai suteikia atskirą dalį trumpam metrui ir įrodo, kad tie filmai iš tiesų yra puikūs. Toks ir „Vilniaus kino šortų“ tikslas – įtikinti, kad ir trumpas metras gali būti vertas dėmesio.
– Kuo išskirtinė šių metų programa, pagal kokius kriterijus ją sudarėte?
– Šiemet sulaukėme itin daug registracijų į konkursinę festivalio programą – beveik tūkstančio filmų. Tai mums labai džiuginantis įrodymas, jog festivalis auga ir tampa žinomas platesniuose vandenyse. Iš visos gausybės atsirinkome tik šešiasdešimt, bet pačių pačiausių. Konkursinę programą sudarė kino prodiuserė ir fotografė Liuda Drižytė, režisierius Andrius Blaževičius ir kino kritikas Narius Kairys. Skaičiavome, kad filmai suplaukė iš keturių žemynų, 27 šalių. Taigi labai įdomu pažiūrėti tokios įvairios geografijos darbus, tai, apie ką kalba režisieriai įvairiose pasaulio šalyse.
Specialiosios programos šiemet koncentruosis į lietuvišką kiną. Pirmą kartą šalyje rodysime lietuviškų šokių filmų programą. Tai bus 11 filmų, sukurtų per pastaruosius dvejus metus. Fizikinio kino žanras Lietuvoje yra mažai rodomas ir apie jį menkai kalbama, tad užpildysime šią spragą. Gražiausių animacinių filmų programoje pristatysime taip pat 11 animacinių filmų: tiek senųjų, tiek pačių naujausių.
Trečioji speciali festivalio programa skirta Jonui Mekui ir jo kino kūriniams. Šiemet jis švęs savo devyniasdešimtąjį gimtadienį, taigi festivalis jį paminės kiek anksčiau savo programa. Joje bus rodomi dešimt trumpo metražo filmų, kuriuos atrinko J. Meko filmų skirstytojas. Pats menininkas žinią, kad jo trumpo metro filmai bus rodomi Lietuvoje, pasitiko labai džiugiai.
– Festivalyje pristatote ir kino naujieną Lietuvoje, o pasaulyje jau legendiniu tapusį interaktyvųjį filmą „Kinoautomatas“, kurio seanso metu žiūrovai galės nulemti filmo įvykių eigą. Kaip tai vyks?
– „Kinoautomatas“ iš tiesų įspūdingas savo formatu filmas, kuris tikrąja šio žodžio prasme įtrauks žiūrovą į jo veiksmą. Nuotaikinga komedija buvo sukurta 1967 m. čekų kino režisieriaus Radúzo Činčeros. Kino juosta vėliau buvo uždrausta, o 2006 m. ją atkūrė jo duktė. „Kinoautomatas“ suskirstytas tarsi į keletą atskirų trumpo metražo filmų.
Per seansą filmas yra kelis kartus stabdomas ir žiūrovai turi nuspręsti, kokia eiga toliau klostysis įvykiai. Spausdami žalią arba raudoną mygtuką jie pasirenka vieną arba kitą variantą, salėje suskaičiuojami balsai ir, nustačius daugumą, filmas tęsiamas. „Kinoautomatas“ jau apkeliavo pasaulį ir visur buvo pasitiktas dideliu dėmesiu. Iš tiesų jį yra gana sudėtinga atvežti ir rodyti – filmo komanda atveža specialią techniką, kurią montuoja salėje. „Vilniaus kino šortų“ festivalyje jis bus rodomas tris kartus.
– Kokių kitų filmų rekomenduotumėte nepraleisti?
– Įspūdį paliko norvegų filmas „Priešlaikinis“, kurio prodiuserė atvyksta ir į patį festivalį. Ši kino juosta praėjusiais metais buvo išrinkta geriausiu norvegišku filmu. Šešiolika filmo minučių prabėga automobilyje, kuriame vyksta įdomus pokalbis tiesiog apie bendražmogiškus dalykus.
Festivalyje bus pristatomas ir labai įdomus žanras – pastatyminė dokumentika. Jai atstovaus brazilų dokumentinis filmas „Dinozauro kiaušiniai svetainėje“.
Siūlyčiau pamatyti tuos filmus, kurių kūrėjai atvyksta į festivalį – žiūrovai turės galimybę su jais pabendrauti. Atvažiuoja lenkų animatorius Pawełas Prewenckis, kuris pristato filmą „Kas nutinka, kai vaikai nevalgo sriubos“, taip pat atvyks ir turbūt trumpiausio festivalio filmo (vos poros dešimčių sekundžių) „Mano senelio istorijos“ autorius ispanas Nestoras Fernandezas bei filmo „Apmokymai telefonu“ kūrėjas iš Prancūzijos Guillaume de Ginestelis.
Lauksime viešnios ir iš Islandijos – atvyksta videomenininkė ir choreografė Helena Jonsdottir. Ji rugsėjo 7–8 d. ves seminarą ir kūrybines dirbtuves apie fizikinį kiną. Šios paskaitos siesis su specialiąja šokių filmų programa.
