A.Janukonis teigia esąs smaugiamas dėl jo keliamos grėsmes dujų terminalo projektui.
„Vilniaus energijos“ ir „Icor“ valdybos narys Andrius Janukonis mėgina politizuoti tyrimą prieš „Vilniaus energiją“, aiškindamas, kad jo verslai, siekiantys plėtoti šilumos gamybą iš biokuro, trukdo suskystintų dujų terminalo projektui. Net jei išties trukdo, tai nereiškia, kad „Vilniaus energija“ tyčia nepleškino brangiai iš susijusių įmonių pirkto biokuro.
„Šiuo metu vykdomas gamtinių dujų importo rinkos perdalijimas. Terminalo statybos leis įsiterpti į dujų rinką naujam žaidėjui. Šilumos įmonių siekis vartoti biokurą tiesiogiai kertasi su planu įdiegti suskystintų dujų terminalą, kuris šalį ilgiems metams įkalins dujų zonoje. Todėl ir pradėtos taikyti represinės priemonės prieš didžiausius biokuro gamintojus, tiekėjus ir vartotojus“, – pirmadienį išplatintame pranešime cituojamas A. Janukonis, taip pat einantis Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos tarybos pirmininko pareigas.
„Represinėmis priemonėmis“ jis vadina Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ir prokurorų tyrimą, ar šilumą sostinei tiekianti „Vilniaus energija“ dirbtinai nedidino šilumos kainos iš susijusių įmonių brangiai įsigydama jos gamybai naudojamą dyzeliną ir biokurą. Dėl to praėjusią savaitę „Vilniaus energijoje“ ir kitose įmonėse, tarp jų ir „Icor“ priklausančioje biokuro įmonėje „Bionovus“, buvo atlikta apie 20 kratų.
„Vilniaus energija“ oficialiai priklauso Prancūzijos koncernui „Dalkia“, tačiau realiai per valdančiuosius asmenis yra susijusi ir su „Icor“.
A. Janukonis pirmadienį išplatintame pranešime argumentuoja, kad koncernas „Achema“, kuris yra didžiausias dujų vartotojas Lietuvoje, pagal ilgalaikę sutartį pirks dujas iš „Gazprom“, o dar ir šilumos ūkiui perėjus prie medienos deginimo nebeliktų didžiosios dalies terminalo dujų poreikio ir projektas taptų beprasmis.
A. Janukonio teigimu, dėl to „Lietuvoje pradėtas biokuro rinkos žlugdymas“, kuris, be to, atsispindi ES fondų lėšų dalybose. Pagal pranešime pateikiamus skaičius, 1999-2007 metais Lietuvoje buvo įdiegti 450 MWh galios šilumos iš biokuro gaminantys įrenginiai, o 2008-2011 metais – tik 20 MWh.
Energetikos eksperto, kuris nenorėjo būti įvardintas šios bylos kontekste, teigimu, biokuru grįsto šilumos ūkio plėtrai Lietuvoje sąlygos nėra palankios, kadangi tam reikalinga kryptinga politika ir aktyvi parama, kurių nėra. Pasak jo, lūžis biokuro naudai galėtų įvykti tik didiesiems miestams perėjus prie medienos deginimo šilumos gamyboje, o tam reikalingos didelės investicijos.
Kęstutis Daukšys, Darbo partijos atstovas Seimo Ekonomikos komitete, teigia, kad perėjimas prie biokuro deginimo didžiuosiuose šalies miestuose, jei tik atsirastų pakankamai investicijų, galėtų įvykti labai sparčiai – per porą ar trejetą metų. Tiesa, su sąlyga, kad prie brangių biokuro katilinių statybos prisidėtų valdžia, pavyzdžiui, panaudojusi iki šiol nepanaudotą renovacijai numatytą 1 mlrd. Lt ES lėšų.
Vis dėlto kalbintas ekspertas teigia, kad energetika be drastiško politikų kišimosi yra itin inertiška sritis ir netgi lyderėmis vadinamose šalyse, kaip Danija, kuri 20 proc. energijos pasigamina iš vėjo, dar 40 proc. ir 20 proc. tenka atitinkamai angliai ir dujoms.
Pasak eksperto, atsinaujinantiems ištekliams konkuruoti su iškastiniais yra ypatingai sunku, todėl dar iki 20 metų normaliomis sąlygomis Lietuvos šilumos ūkyje turėtų likti pakankamai vietos ir medienai, ir dujoms.
A. Janukonis teigia, kad Vilniaus šilumos tinklus besinuomojanti „Dalkia“ yra pasirengusi atlikti investicijas, reikalingas, kad 60 proc. šilumos sostinė galėtų gauti iš pigesnio nei dujos biokuro, tačiau tam reikalinga dar viena ilgalaikė nuomos sutartis.
Net jei jo argumentai didele dalimi atitinka tikrovę, vis dėlto klausimas, kurį kelia teisėsauga, išlieka: ar į Vilniaus šilumos ūkį investavę verslininkai nepersistengė siekdami spartesnės nei priklauso grąžos?
