Parodos eksponatas – XVII-XVIII a. lėkštės fragmentas
Rugsėjo 10 d. Bažnytinio paveldo muziejuje baigiama eksponuoti paroda „Vilniaus bernardinės: kasdienybė ir šventės. Archeologinių tyrimų medžiaga“. Vienuolių buičiai naudoti ir liturgijai tarnavę daiktai bei jų fragmentai, kiti radiniai atskleidžia bernardinių gyvenimą ir regulą, leidžia įsivaizduoti jų kasdienybę ir šventes.
Parodoje rodomi per 250 eksponatų – bernardinių vienuolyno teritorijoje vykdytų archeologinių kasinėjimų radiniai. Gerą seserų skonį ir dosnų geradarių rūpinimąsi vienuolynu liudija prabangūs graviruoto stiklo dirbiniai, taurės, importiniai fajanso ir akmens masės ąsočiai, subtiliai daugiaspalve glazūra puošti kiti stalo indai.
Specialiai šiai parodai sukurtas dokumentinis filmas supažindina su šiandien gyvenančiomis seserimis bernardinėmis, jų lūpomis pasakojama vienuolijos istorija persipina su archeologų ir istorikų pastabomis bei įžvalgomis.
Vilniuje broliai bernardinai įsikūrė 1469 m., seserys bernardinės – 1494 m. Užupyje. Lenkijoje ir Lietuvoje veikė savarankiški bernardinių vienuolynai, jie buvo steigiami prie juos globojusių Mažesniųjų brolių observantų – bernardinų konventų.
1599 m. spalio 1 d. Vilniaus vaivados Leono Sapiegos funduotas Šv. Mykolo vienuolynas buvo skirtas dvidešimt keturioms seserims, tačiau dažniausiai jis talpindavo gausesnę bendruomenę – XVII a. viduryje čia gyveno apie keturiasdešimt vienuolių. Seserų bernardinių vienuolinį gyvenimą globojo broliai bernardinai: jie prižiūrėdavo vyresniosios rinkimus, vizituodavo vienuolyną, eidavo nuodėmklausių, kapelionų ir pamokslininkų pareigas.
Vienas svarbiausių bernardinių kasdienio gyvenimo bruožų buvo klauzūros laikymasis. Vienuolė galėjo palikti vienuolyną tik susiklosčius išskirtinėms aplinkybėms: prasidėjus karui, siaučiant marui, kilus gaisrui arba keliaujant į kitą vienuolyną. Metinio seserų gyvenimo ritmo pagrindą sudarė liturginis kalendorius su savo šventėmis ir laikotarpiais. Gavėnios metu buvo trumpinamas poilsio laikas, įvedamas papildomas dvasinis skaitymas, atgailos praktikos, stabdomas susirašinėjimas su išoriniu pasauliu.
Kartkartėm kasdienybės ritmą pertraukdavo ir tragiški įvykiai. XVII a. vidurio maskvėnų okupacija aštuoneriems metams (1655–1663) išvijo iš vienuolyno didžiumą seserų ir privertė jas klajoti po Žemaitiją ir Palenkę bei glaustis dvaruose. Trys seserys maskvėnų buvo nužudytos, viena jų – sesuo Dorotėja Siedleščinska bernardinių tradicijoje prisimenama kaip palaimintoji.
Vienuolynas turėjo savus amatininkus, veikė audykla ir nedidelė alaus darykla. Bernardinės globojo ir auklėjo mergaites, dažniausiai neturtingas bajoraites, mokė jas religijos pagrindų, rašybos, skaitymo, muzikos, prancūzų kalbos, siuvimo ir siuvinėjimo.
