Naktinio gyvenimo rojus ar pragaro prieangis? – klausiau savęs skindamasis kelią Kauno senamiestyje. Pramogautojai, dykinėtojai, nelietuviški turistai, gatvės šokėjai, merginos. Dar kiek, ir aš, lyg koks Andrius Užkalnis Nidoje, imsiu verkti, kad Kauno senamiesčiui gresia tie patys pavojai, kaip J. Basanavičiaus gatvei Palangoje ar Kuršių Nerijos miesteliams. Susilaikiau stabtelėjęs ties mintimi, kad visas neįdomus perteklius su Vilijampolės šukuosenomis dabar turėtų būti prie jūros. Arogantiškuose pėsčiųjų gatvės sėdmaišiuose dažniau matau tuos, kurie į Nidą nevažiuoja.
Pavojus, kuris pagyvenusiam organizmui kilo dabar, buvo būtent toks gausus grožio įspūdis, kad žandikaulis nuo jo beveik atvipo. Kaip restoranų reporteris gali mėgautis maistu, kai paskutinės valios atsargos sudeginamos tam, kad susitvardytum, sulaikytum žvilgsnį nuo ano silueto, nuo dar vieno veido ir dar nuo tos iškirptės. Šioje gatvėje nėra vietos senukams, kurie turi rašyti restoranų recenzijas. Kas lieka? Sukti akis į šoną, mauti šalin, kur galima pasislėpti ramybėje. Gerai, kai yra pasirinkimas. Tegul bus Senamiesčio vyninė M. Daukšos gatvėje.
Tai solidaus interjero užeiga, su gerai išdėstytais stalais ir nedideliu baru pasimetusiems vienišiams. Kiekvienam stalui – po langą. Sėdu. Šviesiaplaukė jauna šinkorka paprastu žingsniu nuo baro žengia prie manęs rodydama, kad galiu gauti tiek jos laiko, kiek panorėsiu. Daugiau svečių nėra. Klausiu, kaip sekasi konkuruoti su Vilniaus gatvės srautu? Juo nuplaukia didžioji dalis klientūros, bet čia užsuka tie, kurie iš tiesų nori gardžiai pavalgyti. Tai ir pats pamažėl suprantu.
Paprašau vandens ir raudonojo namų vyno, kuris, pasirodo, esąs solidi Ispanijos rūšis. Nenorom nustebinu pats save, nevalingai bakstelėjęs į užkandą – Marinuotų silkių filė sezamų aliejuje su karštomis bulvėmis – 8,50 Lt. Pasilieku meniu ilgesnėms studijoms ir leidžiu mintims susipinti su galimu silkės kvapu. Juodos duonos kepėjų ir silkės ruošėjų Lietuvoje gausybė. Ką recenzentas galėtų prasimanyti apie silkės patiekalą? Ateina. Atrodo prastai. Pomidoro riekės, pamarinuoti, bet ne per rūgščiai, mėlynieji svogūnėliai. Skonis? Pasakysiu tiesiai – puiki silkė. Vos juntami sezamai ir skonis, labiau primenantis Antverpeno turgaus egzotiką negu Švedijos restoraną. Potyris toks, kaip kartais nutinka po kokios bohemiškos susivėlėlės kauke pamatant žavias knygas skaitančios merginos akis.
Keturios sriubos rūšys: kreminė su šilbaravykiais, meksikietiška, šaltibarščiai po 6–7 Lt ir dienos sriuba su pupelėmis vos už 3,5 Lt. Kreminės nėra. Meksikietiška per soti. Praleidžiu, taip ir nepatyręs, koks virėjos „santykis“ su skystais patiekalais. Vietoj to iš 14 salotų pozicijų paprašau pomidorų su mocarela už 8,50 Lt, nors padavėja neįkyriai piršo 12 Lt kainuojančias vištienos kepenėles su migdolais. Nepaklausiau. Gailėjausi. Mano salotoms trūko to patiekalo lengvumo, kuriuo žavi italai. Kaip lengva ir jokių garantijų neteikianti pažintis. Čia buvo jaučiama nemeluojanti pastanga sočiai pamaitinti svečią. Sūris tikrai ne itališkas, bet – drįstu spėti – Vilkyškių sūrinės, tik vos vos primenantis itališką prototipą. Vidury simetriškai sukomponuotos lėkštės pastangų reikalavusi salotos puokštė su kreminės modenos lašais. Jei būčiau ryžęsis vištienos ir avokadų salotoms su baltuoju vynu ir majonezu (11,50 Lt) arba Cezario salotoms su kepintomis krevetėmis (16 Lt), greičiausiai būčiau susidūręs su tokiais pačiais persistengimo bruožais.
Pagrindinių patiekalų meniu (ir kainos) Senamiesčio vyninėje yra žmogiško dydžio. Tai, kad yra keturi žuvies patiekalai, kainuojantys nuo 21 iki 25 Lt, ir nėra mūsų restoranus uniformuojančio steiko, jau rodo šiokias tokias originalumo pastangas. Jos kartais išryškėja tada, kai visi taip greitai lekia paskui naujienas, kol tradicija pasidaro unikalia ir gardžia egzotika.
Pasilikau žuvį kitam kartui, užsisakydamas veršienos medalionus su pelėsinio sūrio padažu. 23 Lt kainuojanti griežta kompozicija. Vidutinio dydžio kepta bulvė, nukirsta apačia ir viršumi. Pelėsinio sūrio gabalėlis ant smeigtuko galo. Trys veršienos medalionai, išcentruoti pakaitomis su garintais brokoliais. Lėkštės dugne balkšvas padažas, kuris mano skonio skalėje vainikavo vakarienę. Nuostabus. Kąsnelis pakeptos veršienos, brokolis ir bulvytės trupinys su tuo padažu maloniai prieštaravo jau bundančiam banalybės jausmui. Nėra vietos alternatyvoms išvardyti, kuriomis recenzentai tegul naudojasi.
Savo vienatvėje baigiau puikiai vidutiniško vyno lašus. Nurijau gurkšnį espreso taip ir neparagavęs privalomo obuolių pyrago. Teatleidžia man viešpats redaktorė, pasakiau sau, skaičiuodamas dosnius arbatpinigius tai šauniai padavėjai, jau spėjusiai suprasti, kad garbingai patarnauti žmonėms, tai dar nereiškia tapti jų tarnu.
