Prie jos vardo įprasta lipdyti epitetą „mūza“. Taip pat įprasta klausti, ką reiškia ja būti švedų kino meistrui Ingmarui Bergmanui. Ir maloniai neįprasta matyti legendinę kino aktorę ir režisierę Liv Ullmann Lietuvoje.
Būti I. Bergmano mūza, gyvenimo moterimi ir vaiko motina – šie vaidmenys L. Ullmann gyvenime išlieka įsimintiniausi ir pagrindiniai. Kūryba su kino genijumi – taip pat. Nedažnai kitų pranašumą pripažįstantis amerikiečių režisierius Woody Allenas yra paatviravęs, jog I. Bergmanas jam – nepasiekiama kartelė: „Žiūrėdamas jo filmus pamaniau, kad man bergždžia kurti, nes nepadarysiu geriau nei jis. I. Bergmanas pasiekė tą ribą, kurią gali pasiekti kino filmas. Daugiau nebėra kur kilti.“
Į Lietuvą šiuo metu viena iškiliausių Norvegijos kultūros ambasadorių atvežė tiek I. Bergmano kino juostų, kuriose nusifilmavo pati, tiek savo režisuotus filmus. Pastarieji, viešnios teigimu, atsirado iš nuostabos, jog dar daug puikių švedų režisieriaus scenarijų kažkodėl dūla stalčiuose. Juos ten palikti būtų nusikaltimas – įsitikinusi L. Ullmann.
Europos šalių kino forumo „Scanorama“ direktorė Gražina Arlickaitė L. Ullmann į Lietuvą kvietė ne sykį, tačiau vis kažkas pakišdavo koją ir kino kūrėja taip ir neatvykdavo. Tačiau šiemet ilgai laukta viešnia Lietuvoje pasirodė trimis savo amplua: aktorės, režisierės ir žmogaus teisių aktyvistės.
Aktorės ir režisierės talentai parodyti jubiliejinės „Scanoramos“ ekranuose. Lietuvos žiūrovams buvo pristatyti filmai „Gyvatės kiaušinis“, „Scenos iš vedybinio gyvenimo“, paskutinis I. Bergmano režisuotas filmas „Sarabanda“, dokumentinis filmas „Liv Ullmann: scenos iš gyvenimo“, „Liv ir Ingmaras“, pačios L. Ullmann režisuoti „Intymūs pokalbiai“ ir „Sofija“.
Vienas jautriausių filmų tiek pačiai L. Ullmann, tiek I. Bergmanui – juosta „Neištikimi“. Juo pasirinkta atsisveikinti su „Scanorama“ Vilniuje. „Ingmaras nenorėjo filmo režisuoti pats. Parodė man scenarijų – jis buvo nuostabus ir drauge toks asmeniškas! Pasakiau – filmą turi kurti pats. Bet jis neišdrįso. Nors tai geriausias jo kada nors parašytas tekstas, tarsi skaitytum Shakespeare’ą“, – susižavėjusi pasakojo L. Ullmann.
Viena priežasčių, kodėl I. Bergmanas atsisakė imtis šio darbo, ta, jog tai paties režisieriaus neištikimybės istorija, kurią į popieriaus lapus jis nuguldė lyg norėdamas atlikti išpažintį, išsisakyti. Tačiau nors ir autobiografiškumą akivaizdžiai sufleruoja tai, kad vienas iš veikėjų pavadintas Bergmanu, pats švedų kino klasikas neigia, kad tai scenos iš jo paties gyvenimo. „Kai paklausiau, kodėl jį pavadino savo pavarde, Ingmaras tiesiog atšovė, kad tą akimirką kito vardo nesugalvojo“, – prisimena L. Ullmann.
Viešnia savo gerbėjus Lietuvoje tikino, kad čia jaučiasi tarsi namuose ir ragino kino teatre pajausti bendrumo pojūtį. „Kino teatras yra viena iš tų nedaugelio vietų pasaulyje, kur išgyveni kažką bendro su kitais žmonėmis. Sėdėdami be savo telefonų ar kompiuterių, jūs pajusite, kas yra meilė, ilgesys, netektis, ką galiausiai reiškia būti unikaliu žmogumi“, – kalbėjo ji.
Paskutinę savo viešnagės Lietuvoje dieną L. Ullmannn atidavė duoklę savo, kaip žmogaus teisių aktyvistės ir UNESCO geros valios ambasadorės, misijai. Europos humanitarinio universiteto suorganizuotame susitikime ji, remdamasi savo asmeniniais išgyvenimais ir patirtimi, skaitė pranešimą apie žodžio laisvę. Kalbėti apie suvaržymus, karą ir jo veidus yra būtina – įsitikinusi L. Ullmann.
„Mums kaip niekada reikia pasakotojų. Aš taip pat esu pasakotoja, kaip ir jūs visi“, – kalbėjo viešnia. Jos nuomone, vienas žmogus negali pakeisti sistemos, tačiau gali daryti mažyčius pokyčius aplink save ir jie tarsi bangos sklis ir paskatins vis daugiau žmonių tai daryti. „Viltis yra gyvenimo orumas“, – išraiškingai pabrėžė ji.
L. Ullman taip pat mokė grįžti prie kuo paprastesnės kalbos ir nesistengti atrodyti protingais, o kaip tik – nebijoti pasirodyti kvailiais. „Dėl šios priežasties šiandien mes labai bijome klausti“, – pastebi Europos kino legenda.
