Honkongo panorama nuo Viktorijos viršūnės.
„Honkongas atims jums žadą” – skambiu šūkiu turistus sėkmingai vilioja „Azijos perlas”. 2010-aisiais šis megapolis sulaukė daugiausia lankytojų pasaulyje, antroje vietoje palikęs kitą Azijos pasididžiavimą – Singapūrą. Prie puikios statistikos prisidėjau ir aš, kelioms dienoms apsistojusi Kinijos mieste-valstybėje.
Pirmasis įspūdis autobusu iš oro uosto pasiekus miestą – čia visko daug. Minios žmonių, ryškių afišų, reklamų, parduotuvių, automobilių, restoranų, lauko prekyviečių. Pradžioje ši gausa trikdo ir klaidina, tačiau kiek paklaidžiojus nesunku suvokti mieste galiojančią tvarką, jo išplanavimą, viešojo transporto sistemą, saugumo ypatybes. Honkonge – nuolatinis judėjimas, kuriantis niekada nemiegančio miesto įvaizdį, o naktinių klubų, karaokės barų, kavinių ir kitų lankytinų vietų gausa užtikrina – nuobodžiauti Honkonge neteks.
Šurmuliuojantys gatvės turgūs – puiki vieta susipažinti su vietinių kultūra.
Dažniausiai lankytojai savo pažintį su miestu pradeda Kaulūne (Kowloon) – pagrindiniame Honkongo miegamajame rajone, kuriame didžiausia gyventojų koncentracija. Šis faktas akivaizdus: dieną naktį šurmuliuoja žmonės, veikia daugybė turgų, pagrindinės gatvės užgrūstos parduotuvėmis. Čia daugiausia ir viešbučių, neretai įsikūrusių didžiuliuose „rūmais” vadinamuose daugiaaukščiuose senovinės statybos pastatuose. Nepasimetę jų labirintus primenančiuose koridoriuose lengvai rasite nakvynę, kuri čia dažnai neprabangi, bet tvarkinga, o viešbučių savininkams visada malonu sulaukti lankytojų iš Vakarų.
Kaulūne – turistų pamėgta Nathan gatvė bei dvi spalvingiausios miesto sritys: Mong Kok ir Yau Ma Tei, išlaikiusios kiniškas tradicijas ir dėl to lankomos tiek vietinių, tiek turistų. Siauros gatvelės, mažos parduotuvėlės bei lauko kavinės kuria aiškų kontrastą žvilgantiems dangoraižiams. Čia šurmuliuoja naktinis gyvenimas bei nuolatos girdisi triukšmas, mat šiuose rajonuose – turgų įvairovė. Atskiros prekyvietės skirtos ne tik nefritui, gėlėms, drabužiams, porcelianui, maisto prekėms, bet ir dekoratyviniams paukščiams bei auksinėms žuvelėms, kuriuos vietiniai perka tikėdami jų sėkmę nešančiomis savybėmis.
Kaulūne klesti ir kitokio stiliaus gatvės prekyba užsiimantys, dažniausiai ne kinų kilmės prekeiviai. Pagrindinėse gatvėse, ypatingai jau minėtoje Nathan, pilna garsių prekinių ženklų kopijų prekybininkų. Jie žmones bando suvilioti prabangiausiais laikrodžiais, rankinėmis, juvelyrika, kurią išsirinkti galima iš čia pat esančių originalių tų pačių prekių parduotuvių vitrinų.
Tsim Sha Tsui pakrantė – poilsiui nuo Kaulūno šurmulio.
Ištrūkti iš Kaulūno gatvių šurmulio nesudėtinga – tereikia paėjėti iki pakrantės. Joje mažiau chaoso, bet ne mažiau lankytojų, mat čia net dvi Honkongo įžymybės. Pirmoji – Žvaigždžių alėja, Holivudo šlovės galerijos kiniškas atitikmuo. Gausybė žmonių čia nuolatos pleškina fotoaparatų blykstėmis, tačiau nesitikėkite išvysti pažįstamų pavardžių – be Bruce’o Lee ir Jackie Chano, čia įamžinti mums menkai žinomi kinų aktoriai.
Tęsiant pasivaikščiojimą pakrante pasieksite Viktorijos uostą, iš kurio kas vakarą galima stebėti Guinnesso rekordų knygoje įrašytą didžiausią pasaulyje šviesų šou. Dvidešimt minučių trunkantis lazerių ir muzikos šokis kas vakarą pritraukia pilną pakrantę smalsių turistų ir vietinių, na, ir ne be reikalo. Pagal pakilią muziką ant dangoraižių fasadų virš vandens šokantys lazeriai nuteikia smagiam vakarui, kurį praleisti mes nusprendžiame kitame krante – centriniame Honkonge.
Siauručiais dviaukščiais tramvajais patogu apžiūrėti miestą.
Pagaliau ateina metas sėsti į vieną nuolatos čia kursuojančių keltų ir plaukti į Honkongo salą. Po ne daugiau dešimties minučių trunkančios kelionės išsilaipiname ir pasijuntame lyg atvykę į kitą šalį. Šiame krante kur kas daugiau prabangos, čia vaikšto išsipustę centriniame verslo rajone dirbantys kostiumuoti vyrukai ir pietų pertraukas į „Gucci” ar „Chanel” parduotuvių šukavimą iškeičiančios moterys. Prabangios parduotuvės Honkonge pasistengia atkreipti į save dėmesį šokiruojančiomis vitrinomis, įmantriais architektūriniais sprendimais bei fasado dizainu, neįprastu Europoje.
Honkongo saloje išties pajauti, kokia prabanga čia yra erdvė. Architektūra sukuria neišdildomą vertikalumo įspūdį – net tramvajai, ir tie kur kas aukštesni ir siauresni nei jų europiečiai broliai. Pastatai prilipę vienas prie kito, stiebiasi į galvą apsukančias aukštybes, lipa stačiais kalnų šlaitais. Tad labiausiai nustebina parkų saloje gausa. Prie pat finansų centro – žalumos pliūpsnis Centriniame parke, kur egzotiškų paukščių apsuptyje pietauja bankininkai. Norom nenorom dangoraižių fone įkurdinta žaluma primena Niujorko centrinį parką – matyt, ne veltui šie du miestai nuolatos gretinami. Tačiau šis parkas – toli gražu ne vienintelis. Didelę salos dalį užima Aberdyno parkas, botanikos bei zoologijos sodai, ir per bene penktadalį salos išsiplėtęs Tai Tam.
Ko gero, labiausiai viliojanti Honkongo salos dalis – Soho rajonas. Čia vos prieš dvidešimt metų buvo įsikūrę tik senyvi vietiniai, sunkiai besiverčiančios parduotuvės bei senienų kioskeliai. Padėtis pradėjo keistis 1993-iaisias pastačius eskalatorių, leidžiantį lengvai judėti stačiu salos reljefu, ir šiandien Soho nė iš tolo neprimena niūraus vargetų rajono. Kildamas eskalatoriumi negali nepagalvoti, jog net didžiuosiuose Europos miestuose nėra tokios laisvalaikio praleidimo įvairovės, kilusios iš tiek skirtingų kraštų: čia nėra keista prabangią prancūzišką vyninę, kurioje neabejotinai dirba prancūzai, matyti šalia tradicinės kantonietiškos užeigos, mėsainių barai koridoriumi dalinasi su tailandietiško masažo salonu, o čia pat įsikūrę ir gatvės turgūs, toli skleidžiantys šviežios žuvies kvapus. Žinoma, Soho įvairovė atspindi čia besilankančią publiką – salos triukšme nuolat girdisi prancūzų, vokiečių, anglų, kinų bei kitos kalbos.
Wong Tai Sin šventykla, papuošta tradiciniais popieriniais žibintais.
Apsilankymo pabaigai – tikrai žadą atimsiantis Honkongo simbolis – Viktorijos viršūnė. Čia patekti galima seniausiu Azijos keltuvu, veikiančiu jau nuo 1888-ųjų, arba nepatingėti užkopti į viršūnę patiems. Tiesa, pastarasis variantas keliui įpusėjus jau neatrodo toks viliojantis – visgi tropinis klimatas nėra pats tinkamiausias fiziniams iššūkiams. Tačiau pasiekus viršūnę pastangos atsiperka su kaupu. Nuo Viktorijos bokšto terasos atsiveria didinga panorama, išties įtvirtinanti Honkongo kaip Azijos Niujorko įvaizdį.
Praleidus vos keletą dienų Honkonge paaiškėja, jog nei britų kolonizacija, nei dabar čia esančio vakarietiško kapitalo ir imigrantų gausa nepaverčia šio metropolio mums lengvai suprantamu ar savu. Visgi didžioji dalis gyventojų – kinai, čia gilios jų tradicijos, tikėjimas, papročiai, toli gražu ne visi kalba angliškai, o atvykėliui neretai tenka nusifotografuoti su iš žemyninės Kinijos atvykusiais žmonėmis. Tai, jog čia maišosi Rytų ir Vakarų kultūros – neišvengiamas faktas kaip ir daugelyje kitų Azijos valstybių. Tačiau nereikėtų įsivaizduoti, jog Honkongas – aiškiai vakarietiškas miestas.
