Stockxpert nuotr.
Verslininkai ir ekonomistai sutartinai kalba – šalies ūkis lipa iš duobės. Vis dėlto ekonomikos atsigavimo spinduliai šildo ne visus Lietuvos kampelius. Nors šalies pramonė gana vienodai pasiskirsčiusi po didžiuosius šalies miestus, ekonomikos pavasaris atėjo dar ne į visas įmones, o mažesni miestai ir toliau išlieka didžiųjų šešėlyje.
Rugsėjo pabaigoje pristatydami ateinančių metų tendencijas didžiųjų bankų analitikai kalbėjo kur kas pozityviau. Lietuvos ūkis neabejotinai kyla iš duobės. Nors dar šių metų pradžioje mažai kas tikėjosi teigiamų ekonomikos tendencijų, dabar 2010 metams prognozuojamas 1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas, o kitąmet tikimasi jau 4 proc. prieaugio.
Iš trijų anksčiau ekonomistų svarstytų ūkio atsitiesimo scenarijų, tarp kurių – L, U, V raidžių formos kreivės, nesipildo nei pats blogiausias, nei pats geriausias. Ekonomistai sugalvojo net naują simbolį ekonomikos atsigavimui apibūdinti. Šalies ekonomika žingsniuoja tarpiniu keliu, kurį, pasak „Swedbank Markets“ vadovo Tomo Andrejausko, geriausiai atspindi kvadratinės šaknies kontūrai. Vadinasi, iš pradžių galima tikėtis smarkesnio kilimo, kuris vėliau turėtų pereiti į nuosaikesnį augimą.
Pagrindinis veiksnys, tempiantis ūkį iš duobės, yra eksportas. Prekių eksportas nuo šių metų pradžios yra ūgtelėjęs 25 proc., o tarp sparčiausiai augusių sektorių – medienos ir popieriaus, transporto priemonių, mineralinių produktų įmonės, gerus rezultatus yra parodžiusios ir tekstilės bendrovės. Vis dar neigiamą poveikį šalies BVP daro statybų sektorius, prie to neprisideda ir vidaus vartojimas, kuris šįmet dar turėtų mažėti. Kita vertus, net ir į vidaus rinką orientuotuose verslo sektoriuose, pasak SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos, ateitis piešiama nebe tokiomis niūriomis spalvomis: šių įmonių veiklos rodikliai rodo stabilizaciją ir žadina viltį, kad blogiausi laikai jau praeityje.
Tiesa, kol šiuos teigiamus rodiklius pajus šalies gyventojai, turės praeiti šiek tiek laiko. Pavyzdžiui, pradėję gerėti įmonių finansiniai rezultatai padidėjusiu darbo užmokesčiu tampa tik po 12 mėnesių. Vadinasi, jei eksportuojanti įmonė atsigavimą pajuto šių metų pavasarį, jos darbuotojai jį greičiausiai pajus kitų metų pavasarį. Užmokesčio kilimas eksportuojančiose įmonėse paskatins geresnius lūkesčius bei vidaus vartojimą ir padės ant kojų atsistoti vidaus rinkoje veikiančioms įmonėms. Tačiau apie atsigavimo tvarumą kol kas šnekama atsargiai, bet kokie svyravimai užsienio rinkose gali pakišti koją šalies įmonėms. Vienas užtikrintumo nebuvimo ženklų – vyraujantys trumpalaikiai pramonės užsakymai. Prieš kelerius metus didelės įmonės sudarinėjo metų–dvejų trukmės kontraktus, šiuo metu vyrauja užsakymai iki 6 mėnesių trukmės, todėl įmonės kol kas nedrįsta investuoti į plėtrą ir priimti daugiau darbuotojų.
Nors, Lietuvos darbo biržos duomenimis, registruotas nedarbo lygis beveik visoje šalyje vasaros pabaigoje mažėjo, pasibaigus sezoniniams darbams, į darbo biržas vėl gali pasibelsti daugiau darbo ieškančių žmonių. Kita vertus, jei išsilaikys dabartinės eksporto tendencijos, o vartotojų nuotaikos ir toliau gerės, biržoje atsiradę bedarbiai turėtų sulaukti darbo pasiūlymų iš apdirbamosios pramonės, prekybos ir kitų paslaugų sektoriaus įmonių.
Vis dėlto visi paminėti dalykai – tai bendras visos šalies ekonomikos paveikslas. Tačiau ar visi šalies regionai ekonomikos atsigavimo keliu žingsniuos vienodu tempu? Ekonomikos klestėjimo laikais į priekį gerokai buvo prasiveržusi šalies sostinė, taip pat keli kiti didieji šalies miestai. Vis dėlto juos ir krizė paveikė smarkiau – čia labiau krito nekilnojamojo turto kainos, greičiau ūgtelėjo nedarbas, verslas labiau pajuto neigiamas kritusio vartojimo pasekmes. Todėl galbūt į skolas įklimpęs ir priklausomybę nuo kreditų bumo įgijęs Vilnius iš krizės pakils paskutinis?
Pramonės pulsas stiprėja
Šalies ūkis pagal geografinį išsidėstymą yra gana gerai subalansuotas, visi didieji šalies miestai turi didelių pramonės įmonių. T. Andrejausko teigimu, pramonė yra tolygiai išsidėsčiusi po Lietuvą: vakarinėje šalies dalyje turime uostą su gerai išplėtotu transporto sektoriumi, šiaurinėje dalyje – Mažeikiuose, Šiauliuose, Panevėžyje – industrinę zoną, šalies viduryje – derlingų žemių ir išplėtotą ūkinę veiklą, Kaune, Kėdainiuose ir Jonavoje taip pat veikia didelės pramonės įmonės, logistikos centrai, o rytinėje dalyje – šalies sostinė ir tokie miestai kaip Utena ar Rokiškis su keliomis didelėmis įmonėmis. „Neišskirčiau Vilniaus kaip vienintelio stambaus pramoninio centro, jame tik paslaugų sektorius geriau išplėtotas, tačiau pramonė yra gerai paskirstyta ir subalansuota“, – sakė T. Andrejauskas.
Stiprėjantį ūkio pulsą tiek vakarinėje, tiek rytinėje šalies dalyje patvirtina jaučiančios energetikos įmonės. Energetikai pirmieji pajunta atsigaunančios gamybos požymius ir, skirtingai nuo statistinių duomenų, kurių tenka laukti kelis mėnesius po fakto, jie ūkio pagyvėjimą gali matyti realiuoju laiku. Mat vos tik įrengimai pradeda dirbti didesniu tempu, iš karto išauga ir elektros suvartojimas.
Pasak Rytų skirstomųjų tinklų ir VST atstovų, nuo šių metų pavasario stebimas nuoseklus energijos suvartojimo padidėjimas tarp verslo klientų. Per gegužės–rugpjūčio mėnesius, palyginti su tuo pačiu 2009-ųjų laikotarpiu, jis padidėjo 5,7 proc., palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu. Tai pirmas užfiksuotas elektros energijos suvartojimo padidėjimas nuo 2008 metų pabaigos. Be to, vakarinėje šalies dalyje energijos suvartojimas išaugo 4,2 proc., rytinėje – 7,1 proc. Verta pastebėti tai, kad sparčiausias elektros suvartojimo augimas užfiksuotas rugpjūčio mėnesį. Jis sudarė 10,8 proc. Tai vienas rodiklių, signalizuojančių apie gerus įmonių trečiojo metų ketvirčio rezultatus.
Dar viena verslą aptarnaujanti sritis, kuri taip pat gana gerai jaučia ūkio pulsą, yra siuntų pervežimas. Čia taip pat vyrauja optimistinės nuotaikos. Skubių verslo siuntų paslaugas teikianti „TNT Lietuva“ pastebi, kad eksportuotų siuntų skaičius per septynis šių metų mėnesius išaugo 62 proc., siuntų importas – 70 proc. Bendrovės duomenys rodo, kad sparčiai kyla tokios verslo šakos kaip elektronika, metalo gaminiai, drabužiai, tekstilė. Daugiausia į Lietuvą ir iš jos vežta elektronikos prekių ir detalių, drabužių ir tekstilės, pramonės įrenginių ir technikos, itin sparčiai augo metalo gaminių ir ryšio priemonių siuntų kiekis – net po 166 proc.
„Per pastaruosius aštuonis šių metų mėnesius darbo pastebimai padaugėjo – išaugo tiek importuojamų, tiek eksportuojamų siuntų kiekis. Ypač didelį judėjimą pajutome ten, kur sukoncentruota pramonė ir gamyba – Kauno, Panevėžio, Alytaus, Utenos regionuose“, – teigė „TNT Lietuva“ generalinis direktorius Aivaras Sebeckis.
Sparčiausias siuntų augimas užfiksuotas Utenos ir Telšių apskrityse, kuriose veikiančios įmonės itin suaktyvino ar atnaujino bendradarbiavimą su užsienio partneriais. Šiose apskrityse augimas sudarė po kelis šimtus procentų. Iki 100 proc. siekęs siuntų skaičiaus augimas užfiksuotas ir Alytaus, Kauno, Marijampolės bei Panevėžio apskrityse.
Kaip ir minėta, didžiausias pagyvėjimas juntamas eksportuojančiose įmonėse, vien tik į vidaus rinką nukreiptos įmonės gyvena sunkesnėmis sąlygomis. Be to, bent keletas didesnių šalies įmonių dėl tam tikrų aplinkybių taip pat negali išnaudoti viso savo potencialo. Pirmiausia, tai Mažeikiuose esanti naftos perdirbimo gamykla „Orlean Lietuva“, kuri dėl geopolitinių priežasčių ir naftos kainos negali dirbti pelningai ir yra pristabdžiusi investicijas bei plėtrą, nesamdo daugiau darbuotojų. Dėl tų pačių geopolitinių priežasčių ir aukštos dujų kainos gamybą yra sustabdžiusi ir trąšų gamintoja „Achema“ Jonavoje. Ne pačius geriausius laikus išgyvena ir alkoholio gamintojai – „Alita“, „Vilniaus degtinė“, „Anykščių vynas“, „Stumbras“, kurie dėl išaugusios šešėlinės alkoholio rinkos yra praradę pardavimo apimtis ir yra sustabdę plėtrą ar dirba tik daliniu pajėgumu, pavyzdžiui, keturias darbo dienas per savaitę. Galop, sudėtingesnėje situacijoje po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo yra atsidūrę Visagino regiono gyventojai. Išvardytų regionų perspektyvos labiausiai ir priklauso nuo to, kaip ateityje pavyks pakeisti pramonės plėtrą juose ribojančius veiksnius.
Didžiųjų miestų šešėlyje
Situacija sudėtingesnė ne tik išvardytuose regionuose, bet ir mažesniuose šalies miesteliuose, kuriuose nedarbo lygis dažniausiai yra didesnis, o darbo galimybių mažiau. Pavyzdžiui, Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos regionų darbuotojai sudaro 70 proc. visų šalies darbuotojų, nors juose gyvena 54 proc. visų Lietuvos gyventojų. Be to, nepaisant centrinių valdžios institucijų efekto, šiuose miestuose didesnė dalis žmonių dirba privačiuose sektoriuose, o būtent verslas turėtų pirmasis pradėti mėgautis ekonominio atsigavimo vaisiais.
Lietuvos Vyriausybė yra patvirtinusi keliolika probleminių šalies regionų, kurie dar prieš ekonomikos krizę išsiskyrė didesniu nedarbo lygiu ir didesniu socialinių pašalpų gavėjų skaičiumi. Tarp tokių regionų – Akmenės, Joniškio, Pasvalio, Lazdijų, Skuodo, Šalčininkų, Švenčionių bei kelių kitų rajonų savivaldybės. Daugelis probleminių regionų yra periferinėse šalies vietovėse. Apskritai, mažesni miesteliai sulaukia mažiau investicijų, juose vyrauja mažesnis atlyginimų vidurkis, jų gyventojai yra mažiau pajėgūs vartoti ir taip skatinti vietos verslą. Pagal investicijų lygį Vilniui apskritai sunku prilygti. Kaunas ir Klaipėda nuo šalies sostinės atsilieka atitinkamai 4 ir 3 kartus, o mažesnių miestų atsilikimas matuojamas dešimtimis kartų.
Kita vertus, vienas sprendimų gali būti didesnis darbuotojų mobilumas. Pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus Sigito Besagirsko, natūralu, kad pramonė susitelkusi didesniuose miestuose, juose kuriasi ir kitos įmonės, tačiau dėl nedidelio šalies ploto iš esmės nėra tokio taško Lietuvoje, kuris nuo didesnio pramoninio miesto būtų nutolęs daugiau kaip 100 kilometrų. Nors tai iš pirmo žvilgsnio ir nemažas atstumas, ekonomikos pakilimo laikais, kai didžiuosiuose miestuose aktyviai vyko statybų darbai, nemaža dalis darbininkų važiuodavo iš aplinkinių regionų, nutolusių ir mažesniu, ir didesniu atstumu.
Dažnai šalia mažesnių savivaldybių galima rasti ir didesnį pramoninį miestą, todėl geresnių galimybių įsidarbinti toli ieškoti dažniausiai nereikia. Tačiau verslo atstovai sako susiduriantys su kiek kitokia darbo migracijos tendencija. „Pastebime, kad lietuviams šiandien tampa paprasčiau važiuoti dirbti ne iš Švenčionių į Vilnių, bet tiesiai į Dubliną ar Londoną. Jei žmogus negauna darbo savo mieste, tai susikrauna lagaminus ir iškeliauja į užsienį. Toks dalykas atsirado“, – apie darbo paieškos ypatybes kalbėjo S. Besagirskas.
Kur kyla ekonomikos saulė?
Nors didžiųjų šalies miestų ekonominė aplinka buvo labiausiai įkaitusi, tai lėmė skaudžiausią smūgį, nepaisant to, šie miestai pradės kilti pirmieji, o nuo jų potencialo priklausys ir aplinkinių rajonų gerovė. Investicijų srityje lyderio pozicijas neabejotinai išlaikys Vilnius. Naujos investicijos čia lems naujas darbo vietas, daugiau darbo galimybių, didesnes pajamas ir geresnę ekonominę aplinką.
Debesys kol kas pakibę virš Mažeikių ir Jonavos regionų, kur dėl žaliavos ar energetinių išteklių kainos pelningai negali dirbti stambūs pramoniniai objektai. Dar niūresnis dangus virš kelių periferinių regionų – Tauragės ir Ignalinos. Tiesa, pirmajame situacija gali būti ne tokia bloga, kaip rodo oficiali statistika, mat šis regionas garsėja kontrabandininkų veikla. O Ignalinos regionas turi vieną galimybę pagal investicijas per artimiausią dešimtmetį aplenkti net ir sostinę. Tiesa, pastaroji galimybė labiau priklauso ne nuo šio rajono savivaldybės ar jo gyventojų, o nuo Vyriausybės gebėjimo įgyvendinti naujos atominės elektrinės statybas. Jei šis projektas būtų įgyvendintas, tai iš tiesų taptų stipriu ekonominiu impulsu ir aplinkiniams rajonams.
