„Darbas – sveikata, todėl niekada nesergu“, – tvirtina pusės plaučių neturinti ir su gyvuliais viena pastoge besidalinanti 65-erių Vanda Sliekaitė. Kaimietei nė motais, kad žiemą vasarą tenka glaustis nešildomoje, be elektros ir vandens tvartelio palėpėje. Moteris su stebėtinu atkaklumu jau porą metų vieną prie kito lipdo laukuose surinktus akmenis – pamatus kada nors iškilsiantiems jos rūmams.
Akmenis vežasi
dviračiu
V.Sliekaitė iš tolo skuba pasitikti į jos kiemą lauko vidury įsukančius atvykėlius. Šeimininkė svečius patikina turinti marias laiko, mat kol kas namo statybos trumpam sustojusios – kol gaus pensiją. Tuomet pirks cemento ir vėl iš krūvomis suverstų akmenų lipdys pamatus būsimiesiems ekologiškiems savo rūmams.
Viena, neprašydama kitų pagalbos, namą renčianti moteriškė išduoda paslaptį, kodėl statyboms naudoja tik natūralius lauko akmenis. Esą tašytieji gali virsti tikra bomba. Anot V.Sliekaitės, juose per daug radiacijos.
Vanda, glostydama akmeninius pamatus, su pasididžiavimu pabrėžia: mieste tokio gero darbo negausi. Ką ten po dulkinas gatves šlaistytis, pašilietei lengviau namą lipdyti.
Ji pati ir būsimojo namo architektė. Statybininkė tikina didelių „palocių“ nenorinti – pakaks vieno kambario su duonkepe krosnimi vidury ir verandos. Tačiau svarbiausia – įrengti vėdinimo angas, kad namuose visada būtų gaivus oras.
Akmenis namo statybai V.Sliekaitė vežasi iš kur papuola. Apylinkėje jau kone nuo visų laukų riedulius nurinkusi. Į savo kiemą statybininkė juos parsigabena pasikinkiusi iš kaimynų skolintą arkliuką arba susikrovusi ant senutėlio dviračio.
Nors net pamatai dar neužbaigti, moteris jau mąsto apie sienų statybą.
„Jos bus iš lentų ir medžio drožlių – toks ekologiškas namas išeis“, – sako V.Sliekaitė, lauktuvių siūlydama įdėti maišelį drožlių. Esą, namuose jos paskleistų labai gerą energiją.
Kol kas statybininkė dar nesugalvojo, kuo stogą uždengs. Tik šiferio lakštų nenorėtų.
Kada bus įkurtuvės, V.Sliekaitė nesiryžta spėlioti.
Tačiau kai vienas buvęs bendrakursis, dabar aukšto luomo dvasininkas, palingavo galva: „Vandute, nepasistatysi tu to namo“, ši tvirtai atrėžė: „Dievas pastatys.“
Strikinėja kaip ožka
V.Sliekaitė įsitikinusi: geresnės transporto priemonės už dviratį nėra. Iki šiol Vanda dėkinga prieš 25-erius metus už gerą tarnavimą bažnyčiai dviratį jai padovanojusiam jau mirusiam Uliūnų klebonui.
„Laiminga ranka to kunigo buvo – tiek metų važinėju, o nė karto dar negriuvau, nė avarijos jokios neturėjau“, – džiaugėsi moteris.
Tąkart, anot jos, kol dovanotuoju dviračiu iš Ūliūnų parmynusi į tėviškę – I Pašilių kaimą – vos kvapą begalėjusi atgauti. Dabar gi net kelionė dviračiu iki Šiaulių ir atgal V.Sliekaitei – vieni juokai.
„Pakirdusi ryte vos ant kojų besilaikau, o kol dviračiu numinu iki Panevėžio, pasijuntu lyg ant sparnų“, – geros savijautos receptą išdavė pašnekovė.
Anot jos, stebuklingas sveikatos šaltinis yra ir ožkos pienas. Po keistuolės kiemą su dviem ožiukais strikinėjusios paleistos dvi ožkos vos Vandai šūktelėjus „vnimanije“ tuojau tarsi paklusnūs šunyčiai prisistatė prie šeimininkės šono.
„Kai nebelaikiau ožkų, nebepaėjau, visai sukiužau, vėl pradėjau gerti jų pieną – ir pati kaip ožka strikinėju“, – ant rankų laikydama ožiuką džiaugėsi pašnekovė.
Be linksmuolių ožkyčių, po Vandos kiemą maklinėja pulkas ančių, puošnias uodegas iškleidę kalakutai, kapstosi būrys akį patraukiančių įvairių veislių vištų. O kiemo gale vos prasikalusią pirmąją pavasario žolę peša žalmargė karvutė.
V.Sliekaitė patikina, kad jos gyvuliai šalčio nebijo – jie, kaip ir šeimininkė, užsigrūdinę.
Plačiau skaitykite balandžio 12 d.
„Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Pamatus V.Sliekaitė mūrija tik iš natūralių
lauko akmenų – esą skaldyti radioaktyvūs.
