Edmundas Janušaitis, „Žaliakalnio brukas“, leista autoriaus
Patinka „netaisyklingos“ knygos, o ši būtent tokia; autorius demonstruoja, jog romanų rašyti nemoka, ir tai kažkaip sugeba žavėti, nes „įprastos“ knygos seniai jau pabodo.
Jürgen Neffe, „Einšteinas“ (vertė Alfonsas Tekorius), „Alma littera“
Kiek schemiška, tačiau įdomi knyga apie didįjį smuikininką, netyčia atradusį daug esminių dalykų; gyvenime jam sekėsi sudėtingai, pamatysit.
Finn Skårderud, „Nerimas“
(vertė Aušra Bagočiūnaitė), „Tyto alba“
Įprasta modernaus žmogaus būsena, ko gero, yra nerimas, kurį šioje knygoje pakankamai pagauliai preparuoja žinomas norvegų psichiatras; knyga jūsų neišgydys, tačiau ją skaitydami kartais nusišypsosite ir jūsų nerimas trumpam pasitrauks.
Irma Randakevičienė, „Reanimacijos palata“, „Tyto alba“
Žinoma teisės specialistė parašė romaną, tiksiantį paprastesnės literatūros mėgėjoms; parašyta su išmanymu ir gana neblogai – tas „gana“ neturėtų skambėti dviprasmiškai, tačiau daugiau nepasakyčiau.
Patricia Wentworth, „Kiniška skraistė“
(vertė Ona Daukšienė), „Tyto alba“
Geriausia anglų detektyvininkė (po Agathos) tęsia savo „panelės Silver“ seriją; telegraminiais sakiniais, tačiau tokie detektyvams ir tinka.
