Giedra Radvilavičiūtė, „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, „Baltos lankos“
Jei pasaulis žūtų ir jį kas atkurtų pagal šios autorės eseistiką, jame būtų neįmanoma gyventi, – viskas čia per ryšku, lyg nuo narkotikų: spalvos, faktūros, sąsajos, – tačiau kaip tekstas šis pasaulis vargu ar nusipelnė geresnio likimo.
Marcelijus Martinaitis, „Mes gyvenome“, Lietuvos rašytojų s-gos leidykla
Prisiminimai (autorius laiko juos kūrybos rūšimi, nes pati atmintis nuolat viską perkuria) iš to laikotarpio, kai Marcelijus kūrė dar ne eiles, o save patį, t. y. iki jo išvažiavimo iš kaimo ir tapimo „kitu“ (tokį asmenybės fragmentavimąsi autorius nuolat pabrėžia).
Ernestas Parulskis, „Kasdienybės kunstkamera“, „Tyto alba“
Autorius yra atidus kasdienybės (nuo vadinamosios „lietuvybės“ iki sienos su Lenkija ar „Eurovizijos“) stebėtojas bei kritikas, jo tekstai pasižymi intelektualumu ir jaukiu humoru, o to dažniausiai trūksta nemažai mūsų visuomenės daliai.
Claire Goll, „Vaikantis vėją“, vertė Akvilė Melkūnaitė, „Baltos lankos“
Itin ryškūs ekspresionizmo epochos liudininkės memuarai, kuriuose autorė su ypatingu (kartais net cinišku) atvirumu pasakoja apie daugybę žymiausių to meto menininkų, nevengdama pripažinti turėjusi intymių ryšių su ne vienu iš jų; drąsi drąsios moters knyga.
Valiancin Akudovič, „Nesaties kodas“, vertė Elmina Burneikienė, „Versus aureus“
Įdomios baltarusiškos tapatybės paieškos (jau savaime mįslinga pastanga) atsiremiant į praeitį (taip pat ir lietuvišką) bei į savų klasikų raštus ir teorijas (taip pat ir į „baltarusio“ Adomo Mickevičiaus) – svarbios ne tik Žečpospolitos fanams.
