Daugelis pusėtinai besigaudančių gėrimuose Lietuvoje negeria prancūziško vyno. Paprasta buhalterija, nelemtas kokybės ir kainos santykis. Prancūzų vyndarių produkcija, perėjusi mūsų importuotojų sąskaitas ir sandėlius, sunkiai konkuruoja ne tik su Pietų Amerikos, bet ir su Ispanijos vynais. Kai kas, įskaitant nuolankų IQ restoranų reporterį, privengia prancūziškų pretenzijų restoranų Lietuvoje. Čia jie it kokios nesėkmingai senstančios roko muzikos žvaigždės nuolat primena kažką, kas būdavo kitados ir kitoje vietoje, bet ne čia ir ne dabar.
Karštis trenkė galvon prisiminus Lotynų kvartalo naktis, bet ši vieta tik vadinosi St. Michel. Ant paryžietiškos kavinės standarto stalelio (geriausiai dviem, bet norint ir esant pakiliai nuotaikai puikiausiai prisiglaudžia prie kaimyninio) patiesta servetėlė su žaismingai išpaišytu Paryžiaus centro žemėlapiu primygtinai piršo paraleles, nors ši Vilniaus vieta emociškai yra labai toli nuo Lotynų kvartalo dvasios. Kita vertus, Algirdo gatvė, kurios 24 numeriu pažymėtame name įsikūrusi vyninė, buvo statoma tuo pat metu, kai St. Michel bulvaras sentimentalių paryžiečių siaubui ardė senojo miesto jaukumą. Negana to, aprašomos užeigos charakterį, matyt, lėmė dvi svarbios aplinkybės. Pirma – tai viešbučio restoranas. Antra, tai ne paties stambiausio, bet ir ne smulkaus verslo biurų ir pasiturinčio vidurinio sluoksnio butų kvartalas.
Sėdėjau vienas, už lango pustė šeštadienio sniegą, o Algirdo kvartalo ir viešbučio gyventojai buvo išmirę. Jei tai būtų Sorbonos pašonė, šiandien peršėtų akys, maustų paširdžius ir užsisakyčiau moules mariniere. Tačiau žinojau, kad šaldyti daiktai, lietuvių žodžiakalių pavadinti jūrų gėrybėmis, dažniausiai priverčia pasijusti it medų per stiklą laižytum. Gurkšnojau didoką taurę Farnese Trebiano už 10 litų ir grūmiausi su valgiaraščiu, kuris, kaip ir Paryžiaus planas, siūlė gurmanui rizikingą kelionę į prancūzišką virtuvę Vilniuje.
Galiu išvardyti, ko atsisakiau. Pirmiausia, aitria žuviene vadinamo bouillabaisse: pabūgau tikėtinų bulvių ir kokio nors indiško kario. O svarbiausia, kad 59 litų kainuojantis patiekalas buvo didelis ir skirtas trims. Niekaip nesupratau kodėl, bet ilgai dėl to galvos nesukau. Ir, žinoma, nuodėmingai atsisakiau kito beveik embleminio prancūzų užkandžio – ančių kepenėlių pašteto su karamelizuotais svogūnėliais. Ne dėl to, kad tai kainavo 34 litus, bet iš reikalo: geras riebus konservuotas prancūzų paštetas sunkiai atskiriamas nuo šviežienos. Tai viena. Antra, dėl tos pačios priežasties jis nuolat būna ant mano namų pusryčių stalo. Visa kita galima nuspėti.
Taigi, ėmiausi vasario mėnesio pasiūlymo – lašišos karpačo su ikrais, drebučiais ir balzamiko padažu (18 litų). Kitas to paties pasiūlymo patiekalas buvo jautienos išpjovos kepsnys su keptu ankštiniu pipiru, žalių žirnelių piure ir aštriu Amazonės pipirų padažu. Įkainotas 27 litais ir vien dėl to keliantis profesionalių abejonių. Ne dėl to, kad redakcija įtariai žiūrėtų į mažas sąskaitas (deja, yra visiškai priešingai), bet dėl to, kad už tokią sumą gali padaryti nebent gero steiko repliką.
Lašiša nebuvo bloga, ją sunku pagadinti. Nesugebėdamas išsirinkti dar paprašiau šviežių daržovių salotų: žalėsiai nesusmulkinti, atskirai surūšiuoti daržovių pjaustiniai ir atsargiai pakrapyta trintų alyvuogių padažu, kuris kartu su Farnezės vynu bruko itališkus skonius. Bet vėl: 15 litų kainavusi salotų lėkštė buvo didelė ir atsargi, t. y. niekas nesugadinta. Jei būčiau kur nors radęs gero aliejaus ir truputį provansietiškų žolių – būtų visai nekenksminga. Lietuvoje reikia turėti storą odą ir lakią vaizduotę.
Galiausiai paprašiau antienos su apelsinais už 39 litus ir nesigailėjau. Anties krūtinėlei su apskrudusia oda gal ir stigo kokių 3 proc. (t. y. truputėlio) sulčių, bet karamelizuotų svogūnų patalas kartu su apelsinų gaiva su gomuriu grojo visai neblogą džiazą. Bulvių košės buvo per daug, ir tai vėlgi priminė verslo pietus sunkiai dirbančių ir streso kamuojamų Algirdo kvartalo darboholikų kasdienybėje. Galbūt čia, skirtingai nuo Lotynų kvartalo, savaitgalis nėra geriausias laikas. Užgerdamas antieną antra taure raudonojo neaiškios kilmės vyno kažkodėl prisiminiau Valdo Papievio romaną „Vienos vasaros emigrantai“. Paryžiaus kliošarams St. Michel būtų per brangi vieta, kaip, beje, ir daugelis tų, kurios išsibarsčiusios Lotynų kvartale. Tačiau Algirdo gatvės kaimynystės nei viešbutis, nei ši vyninė nesugadina. Vis dėlto tikimybė, kad čia vėl užklysiu, prilygsta perspektyvai mano metų ir mano polinkių žmogui imtis kokio nors rimto verslo. Nedidelė, pagalvojau, prabusdamas iš vienų pietų emigracijos ir pravėręs duris į šviesią Vilniaus šeštadienio ateitį.
