Socialinių darbuotojų pastangos palengvinti neįgalaus žmogaus būtį atsimušė į artimųjų abejingumo sieną. Sudegus sodo nameliui pašiūrėje prisiglaudusio neveiksnaus vyriškio socialiniai darbuotojai pensione apgyvendinti negali vien todėl, kad tikras jo tėvas nesutinka tapti netgi laikinu globėju.
Apie vaiką priminė
svetimi
Dešimt metų su sūnumi nebendravusiam Tomui Kražauskui ilgas išsiskyrimas sugrįžo bumerangu. Prieš kelias savaites vyriškio gyvenimą sujaukė netikėtas kvietimas į miesto Savivaldybės Socialinės paramos skyrių. Socialiniai darbuotojai, apeliuodami į du žmones jungiantį kraujo ryšį, T.Kražausko paprašė tapti oficialiu savo 37 metų sūnaus Jono (vardas pakeistas) globėju.
Pasak Socialinės paramos skyriaus vyriausiosios specialistės Reginos Žeimienės, T.Kražauskas – vienintelė viltis palengvinti sunkią neįgaliojo kasdienybę.
Dar 2005-aisiais Jonas teismo sprendimu buvo pripažintas neveiksniu. Oficialia vyriškio globėja buvo paskirta jo motina.
Tačiau šių metų pradžioje miesto Socialinis skyrius sulaukė sodų bendrijoje gyvenančių motinos ir sūnaus kaimynų pagalbos šauksmo. Susirūpinę svetimi žmonės socialiniams darbuotojams pasakojo apie ypač sunkias judviejų gyvenimo sąlygas.
Apeliuoja į tėviškus
jausmus
Gruodį sudegus sodo nameliui motina ir neveiksnus sūnus iki šiol glaudžiasi šaltoje pašiūrėje. Joną žmonės ne kartą matę besirausiantį konteineriuose mieste. Vyriškis netgi paspaudus šalčiams vilki tik palaikius drabužius. Geranorišką kaimynų pagalbą motina ir sūnus atstumia – nepriima nei siūlomo maisto, nei pinigų.
Sunkiai suprantama, kodėl juodu glaudžiasi vėjų košiamoje pašiūrėje, kai Jonui priklauso kambarys Liepų al. esančiame bendrabutyje.
Pasak R.Žeimienės, žmonės pasakojo matę į bendrabutį užsukančią motiną, tačiau, užuot nakvojusi sūnaus kambaryje, moteris prisiglausdavo bendrabučio pagalbinėse patalpose.
Į sodų bendriją pasikalbėti su ja nuvykusių socialinių darbuotojų pastangos buvo bevaisės. Pradėjusi šaukti, kad jokia pagalba nei jai, nei sūnui nereikalinga, agresyviai nusiteikusi moteris pagrasino Savivaldybės atstovus užpjudyti šunimi.
„Dėl savo elgesio ji nebegali būti neveiksnaus sūnaus globėja. Kad galėtume Joną apgyvendinti pensione, reikia globėjo prašymo. Todėl labai prašėme tėvo, kad bent 2-3 mėnesiams prisiimtų sūnaus globą, kol jis sulauks eilės apsigyventi pensione. Galų gale tai yra jo vaikas. Mes – tik socialiniai darbuotojai ir mūsų rankos surištos“, – aiškino R.Žeimienė.
Jos žiniomis, motinos ir neveiksnaus sūnaus pajamos – minimalios ir iš jų išgyventi praktiškai neįmanoma.
Socialiniams darbuotojams pasiūlius sutvarkyti dokumentus socialinei pašalpai gauti, į Savivaldybę atėjusi motina išrėkė, kad jai pinigų nereikia. Kol situacija dėl Jono ateities visiškai neaiški, Socialinės paramos skyrius vyriškiui pasiūlė apsigyventi Piniavoje įkurtuose „Vilties“ namuose, kur dienas leidžia sutrikusio intelekto žmonės.
Atrodė kaip žvėrelis
„Vilties“ namų direktorė Laima Biržietienė gerai prisiminė Jono apsilankymą. Vyras atvyko purvinas, dvokiantis.
„Atrodė kaip žmogus, neturintis higienos įgūžių. Pas mus tvyranti švara jam buvo neįprasta. Elgėsi kaip žvėrelis. Akivaizdu, kad vienas jis nesugebėtų gyventi“, – pastebėjo L.Biržietienė.
Duota pasirašyti sutartis, kad „Vilties“ namų gyventojai įsipareigoja tvarkytis pagal savo galimybes – išsiplauti indus, padėti silpnesniems ir panašiai, Jonui taip pat pasirodė nepriimtina.
Perskaitęs vyriškis pareiškė: aš nedirbsiu.
„Vilties“ namų darbuotojams nepavyko įkalbėti Joną nusiprausti. Tačiau vyriškis bent jau godžiai suvalgė pietus. Iš to, kaip kruopščiai su paskutiniais duonos kąsneliais išvalė maisto likučius lėkštėje, direktorė spėja, kad badas – nuolatinis šio žmogaus palydovas.
Tačiau šiltoje ir tvarkingoje aplinkoje neveiksnus vyriškis teištvėrė tol, kol pavalgė. Pasisotinęs neįgalusis vėl sugrįžo ten, kur jo tikrieji namai – į pašiūrę sode.
Prie Jono buveinės nuvykę žurnalistai vyriškį sutiko beišeinantį su butelių pilnu maišeliu. Vyriškis priminė baugštų žvėrelį – dairydamasis klaidžiojančiu žvilgsniu tesugebėjo pratarti, kad trūksta ir maisto, ir pinigų. Klausimai apie gyvenimo sąlygas ir tėvą jam pasirodė per sunkūs.
Plačiau skaitykite vasario 7 d.
„Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. T.Kražauskas tikina apsiimtų globoti sūnų be rankų ar kojų, bet ne tokį, koks yra dabar – neveiksnų.
