Vyčio Snarskio iliustr.
Pasaulis yra kupinas keistų dalykų. Kartais tai būna egzotiškos keistenybės, atsitiktinės smulkmenos, tinkamos vien bukagalviškai spaudai dėti į sensacijų ar gerai parduodamų nesąmonių puslapius. Tačiau neretai miglotame horizonte išnyra ir didžiai keisti reiškiniai, sunkiai paaiškinami protu. Ne mįslingas El Niño poveikis globaliai klimato kaitai būtų tų reiškinių sąrašo viršuje – tai gamtos ir antgamtinės būties klausimai, kurie geriau svarstytini po pietų, o ne prieš juos. Nuo žmogaus tai nepriklauso. Nebent kas nors įrodytų priešingai.
Ieškant gero restorano Kaune, Vilniaus gatvėje, galvoje virė mintys apie tai, kad ekonomikos sunkmečiai daro nevienareikšmę įtaką daiktiškam žmonių gyvenimui. Dažniausiai tikima, kad viskas tiesiog nusvyra it konservatizmo vėliavos Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje. Tačiau ekonomikos ir materialinės kultūros tyrinėtojai yra stebėjęsi, kad per aštuntojo dešimtmečio pradžios ekonomikos krizę JAV milijonierių net keliskart padaugėjo.
Kol tuščias skilvys audrino vaizduotę, sliūkindamas Vilniaus gatve mąsčiau, kad, nepaisant Lietuvos ūkio nuosmukio ir visų Vyriausybės bei savivaldybės priemonių, prieš akis skleidžiasi puikus atsigavusio, judraus, sadomazochistinių grimasų neiškreipto Senamiesčio vaizdas. Keisti tie kauniečiai – kai visiems blogai, kai pelenais apsibarstę galvas vaikšto net itin susireikšminę Užsienio reikalų ministerijos klerkai, čia be juokų matyti gerėjančio gyvenimo ženklų.
Prisipažinsiu, kad neprastų gandų jau buvau girdėjęs iš dažniau Kaune besilankančių bičiulių bavarų, tad jaučiausi esąs pasirengęs išmėginti, kokius potyrius gomuriui sukels restorano „Senieji rūsiai“ patiekalai. Ši vasara lietaus nepašykštėjo, tad ir rūsin lįsti nebuvo didelė nuodėmė. Nemėgstu rūsių, geriau jaučiuosi tuose senamiesčių restoranuose ar baruose, kurie lipa aukščiau grindinio. Bet kažkodėl lietuviams rūsiai, pirtys, užuolaidos, tikras mintis slepiančios kaukės, pakelių užeigos, uždaros VIP’inės erdvės nekelia slogučio. Tartum vis norima nuo kažko slėptis. Kita vertus, viduramžiška romantika ir rūsio kaip prieglobsčio iliuzija paveiki ne tik lietuviams.
34-uoju numeriu pažymėto namo rūsys atrodė pasirengęs vilioti geru maistu. Plačioje įėjimo arkoje įstatytos dvivėrės stiklo durys itin tiko – ant rūsio laiptų jaukiai sklido šviesa. Geras dabartinio architekto darbas ir senųjų Kauno statybininkų veiklos kokybė: net vasarą nesijautė nei rūsio drėgmės, nei virtuvės kvapų. Didelė salė su baru į kairę, mažesnės erdvės su baltom staltiesėm po dešine ranka. Kaip visuose naujuose lietuvių restoranuose, be galo didelės investicijos į interjerą, freskas, antikvarinius ginklus ant sienų.
Nepasikuklinau: sukau kairėn, stačiai prie freskos, vaizduojančios ties Kaunu per Nemuną besikeliančią Napoleono armadą. Besišypsantis padavėjas aiškiai siuntė ženklus, kad klientai jam netrukdo. Be to, jų ir netrūko. Smarkiai smunkant Lietuvos restoranų aptarnavimo kokybei, tuoj ne tik maistas, bet ir korektiškas padavėjo elgesys ims lemti apsisprendimą, kur užsukti. Juk neabejotinai yra tam tikras ryšys tarp akies, ausies ir gomurio – kartais nuryti negali vien dėl garsios muzikos.
Meniu studijavau išrankiai, it demonstruodamas palyginti gausiai stalus apsėdusiai publikai, kad laiko šaukšteliais nematuoju. Interjero, aptarnavimo, valgių skaičiaus ir kainos santykis buvo labai patrauklus. Suskaičiavau keturiolika pozicijų salotų skyriuje, truputį daugiau – pagrindinių patiekalų puslapiuose. Atskirame kepsnių ant grotelių sąraše puikavosi solidi steikų trijulė: nuo pipirinio už 52 Lt ir pusantro lito brangesnio t-bone iki liepsnojančio rūsių pasididžiavimo už 55 litus.
Kad ir kaip būtų, paprašiau baltojo vyno, o jis nukreipė akis į žuvies patiekalus. Tada paprasčiau tapo išsirinkti sriubą: ne jaučio uodegų sriuba už 9 Lt ir ne kreminė baravykienė už 8, bet skaidri žuvienė už 12 – toks buvo šūvis. Apsisprendęs prieš sriubą dar paskanauti salotų, bakstelėjau į cezarį su mėlynu sūriu ir, kaip vėliau paaiškėjo, suklydau. Per rūgštu, per mažai aliejaus. Greičiausiai reikėjo rinktis arba kokias nors mažiau žalias salotas iš 14 pasiūlytų, arba kokias šukutes. Per vėlai suuodžiau jas ant kaimyninio stalelio, kurį buvo jaukiai okupavusios dvi savim pasitikinčios profesionalės (turiu omeny kategoriją, Amerikoje vadinamą japių – angl. young urban professional, vardu). Jos, t. y. šukutės, tikrai dvelkė kaip už 37 litus.
Žaidimą pradėjau praleisdamas įvartį salotų kėlinyje, bet procesui įpusėjus buvau tiesiog nokautuotas žuvienės: lašišos, sterko ir moliusko skonių ir kąsnių kompozicija, skaidri it tikros žemaitės akys, buvo tokia vykusi, kad net rašant apžvalgą kone seilės varva ant klaviatūros. Citrina šalia. Mažytės bandelės, nors ir nešviežios, tiko sutartinei. Jau tada nustojau baimintis, ar gerai apsisprendžiau pasirinkęs otą traškioje sezamo plutelėje, kuris turėjo kainuoti 27,50 Lt. Žuvis buvo kaip dera sultinga, skonį dar pabrėžė ryžiai su garintomis daržovėmis. Kiek vėliau, kai su ilgesiu nurijau paskutinį espresso gurkšnelį, pastebėjau, kad kaimynės dingusios, o sąskaita visai santūri. Negailėjau arbatpinigių. Ne tik žinojau, kad čia dar grįšiu, bet net pasirinkau kito karto meniu: tai bus avokadų salotos už 11,50, baravykienė ir pipirinis steikas. Tada pagalvosiu ir apie desertą.
