CSKA ir „Lietuvos rytas“ – pažymėti nesėkmės ženklu.
Skirtingo kalibro klubai, didelės ambicijos ir milžiniškas šnipštas. Šį sezoną būtent toks naratyvas sujungė Vilniaus „Lietuvos rytą“ ir Maskvos CSKA.
Lyginti Lietuvos ir Rusijos sostinių klubų pasirodymą šio sezono Eurolygoje iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma. Bet tik iš pirmo, nes analogijų šiose istorijose iš tiesų yra apsčiai.
Pati svarbiausia – rezultatai. Iki reguliariojo sezono pabaigos likus dviem turams (kai buvo rengiamas šis straipsnis – red. past.) abi komandos tebuvo iškovojusios po dvi pergales iš 8 galimų, ir tik stebuklas galėjo padėti joms išsigelbėti ir patekti į šešioliktuko etapą.
Ambicijos ir tikslai buvo visiškai kitokie. Aštuonerius metus iš eilės Eurolygos finalo ketverte žaidusio CSKA vadovams apie jas nereikėjo ir kalbėti. Viską už juos pasakė faktai – 30 mln. JAV dolerių viršijantis biudžetas ir žaidėjų pavardės. „Lietuvos ryto“ disponuojamos lėšos buvo gerokai mažesnės, bet tai netrukdė klubo direktoriui Jonui Vainauskui aiškinti, kad komanda pajėgi patriukšmauti Eurolygoje ir pabandyti patekti į ketvirtfinalį.
Toks Didysis kanjonas tarp ambicijų ir rezultatų privertė aistruolius ir ne vieną krepšinio specialistą klausti – kas nutiko?
Kiekvienoje komandoje viskas prasideda nuo trenerio. Lietuvos rinktinės ir Kęstučio Kemzūros triumfo žygis Turkijoje – chrestomatinis šios teoremos įrodymas.
Būtent renkantis trenerius prasidėjo visos CSKA ir „Lietuvos ryto“ bėdos. Abu klubai siejo nemažas viltis su naujais dirigentais. Vilniaus klube produktyviai dirbusį, bet be jokių platesnių paaiškinimų išmestą Rimą Kurtinaitį pakeitė Draženas Anzulovičius, o Maskvoje pradėjo dirbti su žaliu Belgrado „Partizan“ jaunimu ilgus metus sensacijas kūręs Duško Vujoševičius.
Abiem atvejais šie sprendimai baigėsi visišku fiasko. Su komanda bendros kalbos taip ir neradęs D. Anzulovičius neištempė net iki Eurolygos sezono pradžios, o D. Vujoševičius, nepaisant CSKA vadovų palaikymo, pareiškimą ant stalo buvo priverstas padėti lapkričio pabaigoje, kai komanda jau buvo galutinai įklimpusi.
Abu serbų krepšinio mokyklos atstovai komandas rengė tada, kai buvo klojami pamatai būsimam sezonui. Nieko netikėto, kad, prastai suklojus pamatus, pastato sienos iškart pradėjo siūbuoti. CSKA atveju jas galutinai išsiūbavo iš pradžių sėkminga atrodžiusi kelionė į JAV.
Nors „kariai“ tapo pirmąja komanda, įveikusia NBA klubą jo arenoje, sugrįžus į Europą viskas išsiderino. Kad tokios kelionės gali būti naudingos nebent rinkodaros prasme, prieš kelerius metus įsitikino ir trenerio Rimanto Grigo vadovaujamas Kauno „Žalgiris“.
Suprantama, treneriai nebuvo vienintelė „Lietuvos ryto“ ir CSKA problema. Kita bėda buvo žaidėjai. Pastaraisiais metais sėkmingus bilietus žaidėjų rinkoje traukdavęs Vilniaus klubas šiemet tokia didele sėkme pasigirti negalėjo. Jerry Johnsonas jau sezono pradžioje patyrė traumą, Bradas Newley iki šiol nedemonstruoja nieko, išskyrus galingą šuolį, Cemaliui Nalgai pasirodė per sunki užduotis net būti 18-mečio Jono Valančiūno dubleriu.
Bandymai taisyti situaciją taip pat nedavė ypatingos naudos. Khalidas El-Aminas gali būti nesulaikomas Ukrainos ar Turkijos lygoje, bet ne Eurolygoje. Šarūnas Jasikevičius į „Siemens“ areną pritraukė papildomų aistruolių minių, bet sau turbūt ir pats pritaikytų garsią Arvydo Sabonio frazę: „Lokomotyvu jau nebūsiu, nebent vagonu.“
Jau įsibėgėjant sezonui tapo akivaizdu, kad Eurolygos lygį atitinka vos keli „Lietuvos ryto“ žaidėjai. To patvirtinimas – ir tai, kad vienu geriausiu komandos žaidėju tapo tokio aitraus parako iš viso neuostęs J. Valančiūnas.
CSKA komandoje, žinoma, žaidėjų meistriškumas – gerokai didesnis. Tačiau ekipą iš ritmo išmušė traumos. Iš rikiuotės ilgesniam ar trumpesniam laikui iškrito Johnas Robertas Holdenas, Ramūnas Šiškauskas, Saša Kaunas, Viktoras Chriapa – krepšininkai, aplink kuriuos turėjo būti lipdomas visas žaidimas. Kitiems žaidėjams stoti į jų vietas pasirodė per sunki užduotis.
Pirmieji skausmingi pralaimėjimai tik dar labiau pagilino „Lietuvos ryto“ ir CSKA žaizdas. Abi komandos – įpratusios laimėti, todėl pralaimėjimai gniuždė vis labiau. Ir lietuviai, ir rusai pateko į užburtą ratą: be pergalių nėra gero mikroklimato, be mikroklimato – pasitikėjimo savimi ir pergalių. Laiminčiose komandose įpratęs žaisti Š. Jasikevičius tinklalapiui basketnews.lt prisipažino, kad atvykęs į Vilnių susidūrė su skaudžia realybe: „Mano karjeroje – tai blogiausia atmosfera, kokią esu patyręs.“
Labai tikėtina, kad antroje sezono pusėje ir „Lietuvos rytas“, ir CSKA sugebės atsigauti. Galbūt ne Eurolygoje, o vietiniuose frontuose. Tačiau šių klubų ateitis ir su tuo susijusios prognozės yra apgaubtos rūko skraiste.
Bene įdomiausias sutapimas, siejantis šias dvi komandas, – garsėjančios kalbos apie nekokią finansinę situaciją. Prieš kelis mėnesius Rusijos spaudoje pasirodė pranešimai apie bendrovės „Norilskij nikel“ svarstymus atsisakyti sporto rėmimo. CSKA klubui tai taptų tikra katastrofa, nes šiuo metu pagrindinio rėmėjo skiriamos lėšos sudaro beveik visą „karių“ biudžetą.
Vis garsiau pastaruoju metu diskutuojama ir apie „Lietuvos ryto“ finansinę situaciją. Kad ji nėra ideali, iš dalies patvirtino ir J. Vainauskas, tiesa, krepšininkams vėluojančius atlyginimus pavadinęs „mokėjimų grafiko keitimu“.
Vilniaus klubas taip pat priverstas mokėti daugiau nei 1 mln. litų buvusiam treneriui Tomo Mahoričiui. Neseniai į teismą klubą padavė buvęs žaidėjas Justas Sinica, kartu su savo agentais reikalaujantis 1,3 mln. litų. Kol vyksta procesas, Vilniaus apygardos teismas areštavo „Lietuvos ryto“ areną. Beje, su labai iškalbinga formuluote – klubas gali būti nemokus.
Galimybes kreiptis į teismus svarsto ir kiti buvę komandos žaidėjai, o klubo vadovų ankstesniais metais padarytos klaidos stumia „Lietuvos rytą“ į sudėtingą situaciją. Vieną nesėkmingą sezoną visi pamiršta greitai, tačiau prastėjanti finansinė padėtis Lietuvos ir Rusijos krepšinio grandams gali reikšti, kad tai tėra nesėkmių pradžia.
