Kai su scenografu Dicku Birdu nusprendėme P. Čaikovskio operos „Oneginas“ I ir II veiksmą perkelti į sovietinius laikus – 1970 metų komunalkę Rusijos glūdumoje, gavome galimybę pasižiūrėti į savo praeitį, į laikus, kuriuos jau esame pamiršę (Lietuvoje jau užaugo karta, nebežinanti, kokie tai laikai), įvertinti juos iš 20 metų distancijos. Svarbu į tuos laikus pasižiūrėti be nuoskaudų – negalima praeities nubraukti ir paneigti, turime ją analizuoti.
Tuo metu buvo svarbūs žmogiški, emociniai dalykai: inteligencija, intelektas, žmogiškumas, savęs tobulinimas. Dabar ne tik pas mus, bet ir visame pasaulyje labai didelė krizė, bet ne tiek finansų, kiek kultūrinių vertybių – emocinė, intelekto, mąstymo mastelio krizė. Nebeturime lyderių, nes būti stipria, iškilia asmenybe negerai. Išsišokdamas iš vidutinės masės savaime pasidarai blogas, tampi taikiniu. Idealiausia dabar būti vidutinybe, visa kultūros vertybių skalė irgi nusileido būtent iki to pilkų vidutinybių lygio. Žmonės vėl atrado baimę.
Sovietiniais laikais žmonės irgi jautė baimę, baimę pasisakyti, nes nebuvo laisvos minties, tačiau visi savo namuose pasisakydavo, slapta švęsdavo Kalėdas, skaitydavo pasiskolintas nelegalias knygas. Buvo informacijos alkis, žinių alkis.
Labai svarbu buvo knygos. Žmonės pirkdavo knygas, kad skaitytų, jas saugojo ir gerbė, jos užimdavo ištisas sienas. Šiais laikais žmonės neperka knygų skaitymui. Geriausiu atveju jie nusiperka tapetą, kuriame pavaizduotos knygų lentynos. Žinau tokių, kurie perka knygas pagal viršelių spalvą. Labai mažai kam įdomus knygų turinys ir istorijos. Knygų neskaitymas nėra lietuviška problema, tai pasaulinė problema.
Dabar viskas persikelia labiau į virtualią erdvę – internetą. Mažėja fizinių dalykų poreikis – VERSTI knygų lapus, EITI į koncertus. Spektakliai ar koncertai, anais laikais atlikę misiją – nešę dvasines vertybes, atgaivą ir įkvėpimą, dabar tapo pramoga. Dabar tai visai kitaip traktuojamas žanras, tai – pasilinksminimas. Todėl turi rasti būdų, kaip prisikviesti žiūrovą, kad jis ateitų. Rodydamas labai rimtą kūrinį – Mozartą, Puccini ar Verdi, turi geranoriškai apgauti žmogų, kad jis pas tave ateitų, ko gero, sukurdamas iliuziją, kad tai pramoga, o išties duodamas jam aukščiausios klasės kultūrinę vertybę.
Šiuo metu teatras ar opera dėl esamos kultūros kokybės priversti konkuruoti su televizija ir realybės šou. Televizija tapo pigi ir su skurdžiomis idėjomis. Tai didžiulė XXI a. problema, kurią lėmė į televiziją įsibrovę realybės šou. Šis formatas televizijai naudingas, nes finansiškai pigus – nekainuoja aktoriai, nėra sudėtingų ir besikeičiančių filmavimo vietų, kurioms reikia sudėtingos technikos, nereikia daryti išsamių tyrimų laidai parengti. Juk lengvai už dyką rasi milijoną, norinčių patekti į realybės šou, tereikia juos sugrupuoti ir rasti formatą, kaip rodyti. Šiems „aktoriams“ nereikia atlyginimų, užtenka „garbės“ ir „15 minučių žvaigždiškumo“. Prodiuseriai tokių šou gali prikepti, kiek nori, o žiūrovui galvoti nereikia, jis tik išsižioja ir sukramtytas maistas tiesiog plaukia į burną. Na, dar pabalsuoti reikia retsykiais. Patogu, saugu, vidutiniškai lėkšta, bet visi sau atrodo „pasikultūrinę“. Retai televizijoje užtaikysi įdomių dokumentinių filmų, specialiai sukurtų dramų, nekalbant jau apie istorines kostiumines dramas, diskusijas. Įdomūs ir reti dalykai rodomi tik per specialius kanalus, kuriuos žiūri 500 žmonių. Svarbiausia, kad tų tikrai įdomių ir intelektą auginančių dalykų mažai kam reikia – vidutinybė pasidarė norma.
Tai persiduoda ir į spausdintą žodį. Sunku rasti straipsnių, kuriuos perskaitęs jaustumeisi kažką sužinojęs. Labai mėgstu pirkti laikraščius Londone. Sekmadieniais perku „Observer“, „The Sunday Times“ ir „Independent on Sunday“. Po to man nieko skaityti nereikia visą savaitę, nes aš jau žinau, kas dedasi politikoje ir kultūroje, kas vyksta pasaulyje ir mieste. Čia egzistuoja informacijos pateikimo BALANSAS: šalia populiarių temų – intelektualios ir pažintinės. Lietuvoje tokio balanso nėra.
Man atrodo, kad ypač su šia finansų krize mes slystelėjome į labai gilią duobę – visus apsėdo baimė padaryti kažką ne taip, „nestandartiškai“, dėl ko taptų nepopuliarūs – nežiūrimi, neskaitomi, neperkami. Tačiau užuot auginus visuomenę, suteikiant vilties, šviesos, prasmės ir keliant kartelę, viskas yra žeminama iki patogiai gyvenančių pilkų vidutinybių lygio. Šią būseną galima pavadinti narkotikais – viskas linksma, viskas banguoja, linguoja – visi jaučiasi saugiai.
Dažnai mūsų herojai yra diletantai. XXI a. žvaigždėmis ir „celebrity“ gali tapti tie, kurie gyvenime nieko konkretaus nenuveikė. Pavyzdžiui, XX a. pradžioje kino, meno, visuomenės žvaigždėmis buvo žmonės, kurie kažką darė. Dėl to, kad jie darė tai, ko kiti negalėjo, žiniasklaida buvo suinteresuota pateikti šiuos herojus kaip išskirtinius, neprieinamus. Šiais laikais kuo daugiau žinome herojaus asmeninio gyvenimo detalių ir apatinių baltinių, tuo geriau – ir visai nesvarbu, ką žmogus išties daro. O jei dar su trumpu sijonu, peroksidiniais plaukais ir nuogais papais, tai jau fantastika. Liūdna, kad bendras vidurkis to, į ką reikia lygiuotis, yra baisiai žemas. Jokiu būdu nesakau, kad tai vyrauja visur. Egzistuoja fantastinių dalykų, tačiau jie nėra „mainstreamas“, o alternatyva, kurios reikia ieškoti su žiburiu.
____________________
Dalia Ibelhauptaitė yra teatro režisierė
