Miesto Savivaldybės vicemerui Petrui Luomanui vasara –
ekstremalių išbandymų metas. Vandens stichijai atsispirti nepajėgiantį politiką
savaitgaliais lengviausia sutikti burlente ar baidare skrodžiantį šalies ežerus.
Prieš penketą metų apimtas buriavimo aistros P.Luomanas netgi atsisakė savo
ilgamečio pomėgio – nardymo.
– Šį savaitgalį budrios akys jus matė burlente skrodžiantį vandenį Baltųjų Lakajų ežere. Ar seniai jau buriuojate?
– Ne taip jau ir seniai. Visada kėlė pavydą ežero paviršiumi skraidančios burės. Galvojau, kad būtų labai šaunu pabandyti. Prieš penketą metų spaudoje radau skelbimą, kad parduoda burlentę. Nusipirkau nė neįsivaizduodamas, kaip su ja elgtis. Savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojas Petras Bartkevičius man pirmąsias teorines pamokas davė.
– Ir to užteko prisijaukinti burlentei?
– Žinoma, teorija yra teorija. Sako, kad burlente išmokstama plaukti tik tada, kai 500 kartų į vandenį įkrenti. Man tiek kristi nereikėjo, bet buvo taip, kad perplaukęs Vensavo ežerą Zarasų rajone atgal grįžti nebegalėjau. Sūnus su valtimi atplaukė manęs pasiimti.
– Tai gal ir šeimą užkrėtėte buriavimo liga?
– Visi trys sūnūs buriavimu irgi labai greitai užsidegė. Jaunėlis – 20-metis Jonas – mane jau pralenkė savo sugebėjimais. Tik žmona neburiuoja. Moterų su burlente pamatysi nedaug dėl labai elementarios priežasties – iškelti iš vandens apvirtusią burę reikia nemažai fizinių jėgų. Ir kai vėjas stiprus, burę suvaldyti nėra lengva.
– O ponia Vidmanta neprieštarauja tokiam šeimos vyrų pomėgiui? Vis dėlto vandens ramybė gali būti labai apgaulinga.
– Neprieštarauja, nes mes būtinai su gelbėjimosi liemenėmis plaukiojam. Nors ir seniems buriuotojams visko pasitaiko. Kartą teko vieną tokį Vensavo ežere iš vandens traukti. Plaukiu valtimi, žiūriu – moja man iš vandens. Pasirodo, jo b urė nebuvo prie lentos pritvirtinta. Vėjui apvertus lenta nuplaukė sau, burė – sau. O ežeras gana gilus – kai kur net 30 metrų gylio. Ir labai skaidrus vanduo!
– Ar buriavimas – brangus malonumas?
– Modernios burlentės gana brangios – iki 10 tūkstančių litų kainuoja. Užsiimantieji rimtai šiuo sportu tokias perka. Aš pirkau nenaują ir nebrangią. Bet sūnus jau užsimena, kad reikėtų ir mums geresnės.
– Kuo jus taip žavi buriavimas?
– Tai užkrečiama liga. Pabandai vieną kartą ir nebegali sustoti. Ne vieną ir aš jau esu užkrėtęs. Plaukdamas priklausai tik nuo vėjo. Visada norisi, kad kuo didesnis vėjo šuoras pagautų ir didžiausią greitį pavyktų pasiekti.
– Kokiu greičiu teko skrosti bangas? Ir kur jus dažniausiai galima pamatyti prie burės? Gal ir į „Ekrano“ marias užsukate?
– Kol kas gal kokių 20 kilometrų per valandą. Nors pasaulio rekordas – 98 kilometrai per valandą. Bet ir burė didžiausia – net 12 kvadratinių metrų ploto. Manoji – tik septynių. O buriuoti važiuojame į Vensavų, Baltųjų Lakajų ežerus, į Saldutiškyje telkšantį Galuoną. „Ekrano“ mariose dar neplaukiojau. Gal kada nors.
– Ar galima jus vadinti ekstremalu?
– Nežinau. Gal per daug skambiai pasakyta. Nors vandens stichija visada traukė. Dar 16-os neturėdamas pradėjau nardyti ir nardžiau be proto daug. Esu žvalgęsis po vandeniu Adrijos, Juodojoje jūrose. Povandeninis pasaulis – nuostabiai spalvingas ir gražus. Tačiau šitas pomėgis specifinis – reikia mokėti sustoti laiku.
O per šias Jonines pirmą kartą išbandžiau baidares. Daugiau nei 40 kilometrų aštuoniomis baidarėmis plaukėme Verknės upe iki Birštono. Aš tarp plaukikų buvau vyriausias, jauniausiam mūsų žygio dalyviui – vos treji metukai.
– O kokias pramogas jau esate atostogoms numatę?
–Neilgos tos atostogos bus – tik dalį imu. Žmona gabius vaikus smuikininkus veš į stovyklą Druskininkuose. Ir aš ketinu prisijungti. Gal į kokią purvo vonią įlįsiu.
Kalbino Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Nuotr. iš asm. P.Luomano alb. P.Luomanas vandens pramogų pomėgiu užkrėtė ir žmoną Vidmantą.
