Trisdešimt trejų metų panevėžietę Vilmą Karaliūnaitę ir
jos motiną likimas išbandė du kartus. Pirmąkart didžiausią smūgį, iš medikų
sužinojus, kad metukų dukra jau gimė turėdama klausos negalią, teko
atlaikyti motinai. O antrą kartą, po netikėtos ligos paaiškėjus, kad Vilma
nebevaikščios, nelaukti sunkumai vienodai užgulė abiejų pečius: mamai teko
išmokti rūpintis į invalido vežimėlį atsisėdusia dukra, jai – atlaikyti sunkias psichologines problemas.
Tragedijos nebedaro
Praėjus 17 metų po pastarojo įvykio, abi moterys teigia išmokusios susigyventi su savo rūpesčiais ir nebedarančios tragedijos iš to, ką patyrė. Eugenijai Karaliūnienei dabar sunku būna tik tada, kai tenka dukrą į neįgaliesiems nepritaikytas miesto gydymo įstaigas nuvežti.
Pačią Vilmą labiausiai erzina kartais patiriamas perdėtas mamos rūpestis. Moteris jaučiasi pakankamai subrendusi, kad galėtų spręsti, kur jai būti ir kiek laiko praleisti.
Atstūmė draugus
Pašnekovės netgi nebejaučia skaudulio pasakodamos, kaip atsitiko nelaimė. Pasak ponios Eugenijos, nuo ketverių metų kurčiųjų vaikų darželį, o paskui mokyklą Vilniuje lankiusi jos atžala buvo labai guvi, mėgo žaisti krepšinį ir labai troško pati dirbti.
Nuo 16 metų atėjusi į Panevėžio kurčiųjų įstaigą ten dirbo apie metus, kol vieną karštą vasaros dieną grįžusi ėmė dejuoti, jog skauda nugarą, pakilo temperatūra.
Po kelių dienų teko gultis į ligoninę ir joje pragulėti visą vasarą: skersvėjis darbe sukėlė nugaros smegenų uždegimą, kone privedusį prie visiško paralyžiaus. Laimė, medikams pavyko ligą sustabdyti tiek, kad tik kojų Vilma nevaldo.
E.Karaliūnienė prisimena, kad veikliai ir bendrauti mėgstančiai jos dukrai susitaikyti su žinia, kad nebegalės vaikščioti, buvo iš tikrųjų nelengva.
„Jai ir gyvenimas tada buvo nebemielas, ir visus draugus buvo atstūmusi. Norėdavo tik sėdėti viena užsidariusi ir niekam nesirodyti“, – pasakoja Vilmos mama.
Pasidomėjus, kas privertė panevėžietę pakeisti požiūrį į save, jos gimdytoja teigia, kad dukrai labai padėjo išvykos į sanatorijas ir pažintys su panašaus likimo žmonėmis.
Ponia Eugenija apgailestauja, kad pastaraisiais metais tik per didelius vargus pavyksta gauti kelialapį į sanatoriją, nors suprantama, kad toks poilsis Vilmai labai naudingas.
Per internetą – visas pasaulis
Dabar V.Karaliūnaitės namai neužsidaro nuo artimų draugų. Ir internetu per vaizdo kamerą bei susirašinėdama moteris bendrauja ne tik su lietuviais, bet ir su užsieniečiais. Vienas iš tolimiausių jos neakivaizdinių draugų gyvena Maroke.
Nors į Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų internatinę pagrindinę mokyklą tik balandžio mėnesį atvyko savanoris iš Jordanijos, Vilma spėjo susibičiuliauti ir su juo.
Viena iš V.Karaliūnaitės mėgstamiausių lankymosi ir susitikimų su draugais vietų yra prekybos ir pramogų centras „Babilonas“. Ten ji yra įsiamžinusi ir su Rydu.
Dar besimokydama Vilniuje, Vilma išmoko nerti vąšeliu ir megzti. Šiemet ji net ketina dalyvauti abilimpiadoje – neįgaliųjų profesinių įgūdžių varžytuvėse.
Artimiausiu metu pašnekovė planuoja išmokti dar vieno amato: Neįgaliųjų gebėjimų ugdymo ir profesinio užimtumo centro įstaigoje „Dailusis ornamentas“ ruošiasi lankyti vytelių pynimo kursus.
Pasvajoja apie šeimą
Bene didžiausias panevėžietės troškimas – gerai išmokti anglų kalbą. Pasitelkusi žodyną šiek tiek ją jau yra pramokusi, bet norėtų dar geriau kalbėti.
Įprasta, kad veiklūs neįgalūs žmonės siekia vairuoti automobilį. Tačiau pašnekovė tokios svajonės nepuoselėja. Jai kol kas pakanka to, kad draugas Darius, taip pat turintis klausos negalią, vairuoja automobilį ir juo paveža. Abu išvyksta į gamtą, gražias lankytinas vietas. E.Karaliūnienė išduoda paslaptį, kad dukra kartais ir apie šeimą pasvajoja, bet tvirtų planų dar nekuria.
Nemažai pagalbos Vilma sulaukia ir iš brolio Dariaus. Su juo geriausiai sekasi susikalbėti gestais. Panevėžietės mama gestų kalbos per daugelį metų prisipažįsta taip ir neišmokusi, nes dukra puikiai supranta žodžius ir iš jos lūpų.
E.Karaliūnienė nekeikia likimo dėl jos šeimai tekusių nelaimių, nors be rūpesčių dėl dukters, jų turėjo ir su vyru, net septynerius metus sunkiai sirgusiu ir mirusiu.
Moteris mano, jog tai, kas įvyksta, skirta paties likimo ir su tuo žmogus nepajėgus kovoti.
Turėdama dukrai pritaikytą butą, kuriame svarbius patogumus padėjo išrūpinti žmonių su negalia įstaigos „Aplinka visiems“ pirmininkas Algis Giba, ponia Eugenija dar svajoja apie specialų keltą laiptinėje.
Jis galėtų padėti Vilmai pačiai vežimėliu nusileisti laiptais į kiemą. Tačiau reikalingas laiptinės kaimynų sutikimas, ir moteris viliasi, kad jie bus supratingi ir neprieštaraus menkam kliuviniui, galinčiam labai padėti šiek tiek kitokiam žmogui nei jie..
Angelė Valentinavičienė
Nuotr. Su draugu Dariumi Vilma mielai dalyvauja išvykose. Čia jie – Burbiškių dvare.
