Ne taip seniai Linkaučiuose žirgų fermą įkūręs ir liepos
30-ąją paties įkurto Kierų žirgyno atidarymą švęsiantis buvęs kėdainietis
verslininkas Dainius Kieras daugiau kaip prieš metus teigia nė nemanęs, jog
netrukus turės žirgyną. UAB “Ksatena” savininkas, susiviliojęs pasiūlymu
nupirkti pigiai parduodamus likviduojamos žemės ūkio bendrovės darbinius arklius
ir juos ėmęs mainyti į žirgus, gana giliai įklimpo į šį reikalą ir dabar jau
ketina ne tik plėtoti žirgininkystės verslą, bet galbūt užsiimti ir kaimo
turizmu. Negana to, verslininkas ir pats buvo priverstas išmokti atsisėsti ant
žirgo, o jo dvylikametis sūnus Laurynas tapo nuolatiniu žirgyno lankytoju ir
jojiku, jau spėjusiu vienose varžybose iškovoti garbingą II vietą, o kitose – tapti jaunųjų raitelių konkūro nugalėtoju.
Kelio atgal nėra
D.Kieras prisimena, jog neblogai besisekant verslui, pasiūlymas nupirkti bendrovės arklius pasirodė visai viliojamas. “Nupirkau ir maniau, kad juos greitai perparduosiu, tačiau supratau, jog net neturiu kur jų pastatyti. Tuomet išsinuomojau buvusias arklides Dotnuvoje ir ėmiausi arklius pardavinėti, mainyti. Mėsai darbinių gyvulių beveik neteko parduoti, o į užsienį iškeliavo gal tik 9 kumeliukai, kuriuos išmainiau į arabų veislės kumeles. Taip ir atsirado žirgynas”, – pasakoja pašnekovas. Dabar vietoje 27 darbinių arklių Linkaučiuose ganosi 28 žirgai.
Sunkiausia, anot verslininko, buvo pasirūpinti žirgų gerove, o ir su pašarais pirmaisiais metais buvo ne kas. Dar Mokesčių inspekcijos pareigūnai, įtardami kažką negero, ėmė kruopščiai tikrinti visus dokumentus. Dabar D.Kieras sako jau pagal dokumentus atskyręs žirgyną nuo savo firmos, kad niekam nekiltų noro ką nors įtarinėti. “Tapau žirgyno savininku, įstojau į Lietuvos trakėnų žirgų augintojų, Lietuvos jojamųjų žirgų augintojų asociacijas. Kelio atgal jau nėra – per daug įklimpau”, – prisipažįsta sportinių žirgų auginimu susižavėjęs 34 metų vyriškis.
Tarsis su švedais
Kadangi važinėti pas žirgus į Dotnuvą nebuvo labai patogu, atsiradus galimybei, verslininkas įsigijo fermą Linkaučiuose. D.Kieras teigia tikįs, kad žirginis sportas Lietuvoje atgis ir kad jo žirgynas, gavęs finansavimą iš ES struktūrinių fondų, galės ateityje klestėti. Vyriškis svajoja ir apie kaimo turizmą: jo manymu, kai kuriais ramesniais žirgais būtų galima pasiūlyti pasijodinėti į Krekenavos regioninį parką atvykusiems turistams. Užsėdę ant žirgo ir į Pašilių stumbryną jie galėtų nujoti. Rokiškio rajone kaimo turizmo sodybą verslininkui irgi norėtųsi įkurti. Bet visoms svajonėms įgyvendinti, pasak pašnekovo, reikia gana daug investicijų, nes ir perspektyviausių sportinių žirgų vien iš prizų išlaikyti neįmanoma. “Mano tikslas – įsigyti gerų žirgų palikuonių, juos paruošti sportui, sudalyvauti varžybose, iškovoti prizinių vietų, o paskui tuos žirgus parduoti”, – dalijasi ateities planais verslininkas. Rudenį jis sako vyksiantis į Švediją, kur ketina susitikti su tos šalies žirgų augintojais. Bendradarbiauti ketina pasiūlyti ir vokiečiams – su jų firma “Westfalia Surge” jau bendradarbiauja UAB “Ksatena”.
Planuoja dvi veislines bandas
Kierų žirgyno savininkas savo fermos pasididžiavimu laiko 19 metų vienaakį trakėnų veislės eržilą Charitoną, už kurį prisimena paklojęs net 8 tūkst. eurų ir kurį suvaldyti gali ne bet kas. Šis žirgas tapo visos bandos reproduktoriumi, nes veislinių kumelių kergimas iš tikrųjų yra brangi paslauga, kainuojanti nuo 400 iki 2 tūkst. Lt. Kaip teigia pašnekovas, kurį laiką trakėnų palikuonys nebuvo itin vertinami, tačiau pastaruoju metu jų vis daugiau ėmė pasižymėti sporte. Būtent todėl D.Kieras ketina auginti dvi veislines bandas – trakėnų ir arabų. Pastarosios elito klasės kumelės vertinamos už tai, kad veda gerus vaikus. Be to, jos neišrankios pašarui, tik sporte nelabai naudingos, nes yra tik pora centimetrų didesnės už ponių klasės žirgus ir negali šioje klasėje varžytis.
Pirmaisiais Kierų žirgyno gyventojais tapo trakėnai Narkomanas ir Lingė. Paskui, anot verslininko, atsirado Trėjus ir Mucha. Žirgai į Linkaučių gyventojo žirgyną atkeliavo su pačiais keisčiausiais ir netgi šiek tiek juokingais vardais, tokiais kaip, pavyzdžiui, Vodka plius. Ir visus juos fermos savininkas atsimena be vargo, tikina, jog netgi nesupainiojo. Naujai atvestiems kumeliukams vardus galvoja patys žirgyno darbuotojai.
Alaus “statyti” neteko
Pačiam ponui Dainiui bene mieliausias yra mokymo grupei skirtas žirgas Togas. Jis ir kumelė Prizmė – daugiausia sportinių apdovanojimų pelnę žirgai. Ant Togo yra jodinėjęs žinomas raitelis Stasys Jasas, žirgas daug apdovanojimų yra pelnęs varžybose su neverčiamomis kliūtimis. Perspektyviausiu žirgu gyvulių fermos savininkas laiko Trėjų.
D.Kiero tvirtinimu, išmokti joti jis tiesiog buvo priverstas – koks žirgyno savininkas, nemokantis to daryti? Vyriškis sako galįs pasigirti, kad pirmą kartą užsėdęs ant žirgo jis ne tik išsilaikė balne, bet ir kartu su žirgu įveikė dvi kliūtis. “Sekėsi joti ir zovada, ir risčia, o vyrai, stebėję tai, tąkart troško, jog imčiau ir nukrisčiau. Tik vėliau išsiaiškinau, kad egzistuoja sena tradicija: jei raitelis krenta nuo žirgo – perka vyrams 12 butelių alaus, jei griūna kartu su žirgu – perka 6 butelius. Taip kad mane stebėjusiesiems alaus paragauti tądien neteko”, – tikina pašnekovas. Jis neslepia: kai susiruošė lipti ant žirgo, turėjo įgijęs daug teorinių žinių, be to, vaikystėje ne kartą buvo jojęs ant senelio darbinio arklio. Vėliau, anot verslininko, buvo visko – ir kritimų, ir smūgių balnu per užpakalį, bet jodinėti vis tiek patiko. Juk nėra raitelio, kuris nebūtų kada nors kritęs nuo žirgo.
Kiek varžybų, tiek prizinių vietų
Išmokti jodinėti, kaip teigia žirgyno vadovas, ketina ir žmona Milvydė. Tačiau ji kol kas ir nori, ir bijo. Vis dėlto kada nors vyras vis tiek ketina ant žirgo žmoną užkelti. Ir apskritai, jo manymu, moterims jodinėjimas labai praverčia: valanda šio sporto prilygsta 5 valandoms treniruoklių salėje.
O štai dvylikamečiam smulkaus sudėjimo Laurynui jodinėjimas – vienas malonumas. Jis ištisas dienas, pasak tėčio, praleidžia prie žirgų, juos šukuoja, valo, šeria. Pirmą kartą dalyvaudamas Joniškyje vykusiose Joninių taurės varžybose Laurynas, kaip tvirtina D.Kieras, su Prizme iškovojo I vietą jaunųjų raitelių konkūre, o dalyvaudamas Priekulėje vykusiame konkūre Edmundo Klimovo taurei laimėti, į kurį susirinko stipriausi Lietuvos raiteliai, būdamas jauniausiu jojiku sugebėjo aplenkti gerokai vyresnę varžovę ir iškovoti II vietą.
Ruošiasi atidarymui
Kierų žirgyne jodinėti mokosi ne tik jo savininko sūnus, bet ir daugiau vaikų. Keista, tačiau Laurynas – kol kas vienintelis vaikinas tarp merginų: kažkodėl berniukai, nukritę nuo žirgo, kaip pastebi Lauryno tėtis, daugiau nebeišdrįsta sėsti ant jo (žirgai jaučia, kai raiteliai bijo). Mergaitės šiuo atžvilgiu yra drąsesnės – viena, nors buvo krisdama susilaužiusi ranką, jodinėjimo niekuo gyvu neatsisakė.
Vaikus, pasak D.Kiero, vieną kartą per savaitę jodinėti moko vietiniai jojikai, o prieš varžybas jų dalyvių atvyksta konsultuoti buvęs Dotnuvos žirgyno vyriausiasis treneris Bronius Rukšėnas. Vaikai patys rūpinasi savo žirgais, juos šukuoja, valo. Jodinėjimas jiems nekainuoja.
Nors žirgyno priežiūra, anot pašnekovo, užima didžiąją jo darbo ir laisvalaikio dalį, savaitgalius jis sako jau išmokęs skirti šeimai. Taip pat kartais suranda laiko pamedžioti. Pastaruoju metu Kierų žirgyno vadovas įtemptai ruošiasi kitą savaitgalį vyksiančiam žirgyno atidarymui, kurio programoje numatytas ir žirgų paradas, ir keturi konkūrai įvairioms taurėms laimėti bei prizininkų apdovanojimas. Varžyboms verslininkas jau prieš kurį laiką pradėjo ruošti aikštelę, pagal ES standartus rengia įvairias kliūtis ir laukia jojimo mėgėjų bei visų, kurie žavisi žirginiu sportu.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
A.Repšio nuotr. Grakštųjį juodaplaukį Charitoną žirgyno savininkui nelengva suvaldyti.
