Mikrokreditų, Lietuvoje geriau žinomų greitųjų vardu, reputacija ne visur ir ne visuomet buvo tokia bloga.
Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) 2005-uosius net buvo paskelbusi mikrokreditų metais. 2005-ieji taip pat buvo gamtos katastrofų – cunamių, žemės drebėjimų ir potvynių – metai. Tad JTO įvertino tai, kad skurdžiausiose pasaulio šalyse mažųjų kreditų paslauga buvo efektyvus būdas padėti nuo stichinių nelaimių nukentėjusiems žmonėms, o smulkiesiems vietos verslininkams bei ūkininkams pakilti iš griuvėsių ir tiesiogine, ir perkeltine šių žodžių prasme.
Tiesa, skeptikai netruko pažerti sunkiai atremiamų argumentų, kad nelaimės ištiktiems žmonėms reikia finansinės pagalbos, o ne skolų. Kita vertus, jei finansuojant vyriausybėms ar humanitarinės pagalbos organizacijoms skolinama labai pigiai ar visai be palūkanų, toks modelis atrodo racionalus. Geriau duoti meškerę, o ne žuvį, be to, grąžintus pinigus vėl galima panaudoti kitose nelaimės zonose.
Skurdžiausiose šalyse gana sėkmingai veikiantis mažų ir trumpalaikių paskolų modelis buvo pritaikytas ir turtingesniuose kraštuose, taip pat Lietuvoje. Nieko keista, kad atsiradus skolintojų netrūksta besiskolinančių – krizės alinamame pasaulyje sparčiai auga gretos žmonių, neišgyvenančių nuo algos iki algos (ar nuo pašalpos iki pašalpos).
Ironiška, kad ir Lietuvoje greitųjų kreditų bendrovės pamėgo gelbėjimo rato įvaizdį, nors ne vienu konkrečiu atveju tai greičiau papildomas svarmuo skęstančiajam prie kojų. Kaip rašoma šiame žurnalo IQ numeryje, tų skęstančiųjų mūsų šalyje tūkstančiai – vėluojama grąžinti 111 tūkst. paskolų, kurių trečdalis – didesnės nei tūkstantis litų.
Toliau kalbant vaizdiniais, greitųjų kreditų verslą galima vadinti ir tiksinčia bomba (visuomenei vienaip ar kitaip tenka našta dėl beviltiškai prasiskolinusių bendrapiliečių), ir maitvanagių puota (dažnai pelnomasi iš asmenų, patekusių į beviltišką situaciją ar nesugebančių įvertinti savo veiksmų).
Lietuvoje greitųjų kreditų bendrovės pamėgo gelbėjimo rato įvaizdį, nors ne vienu konkrečiu atveju tai greičiau papildomas svarmuo skęstančiajam prie kojų.
Daugiausia priekaištų greitųjų kreditų teikėjai sulaukia dėl milžiniškų palūkanų, kurios, nors ir yra teisėtos, nebūtinai – teisingos. Tyrimas Meksikoje parodė, kad skolintojai, 10 proc. sumažinę metinę palūkanų normą, sulauktų gerokai daugiau klientų, tad ne tik sugebėtų išgyventi, bet ir neprarastų pelno. Tai reiškia, kad gerokai daugiau šios Lotynų Amerikos šalies namų šeimininkių, likus dienai kitai iki vyro atlyginimo, galėtų pasiskolinti šimtinę pesų ir šeimai paruošti sotaus pupelių ir aitriųjų paprikų troškinio. Net ir tokiu atveju galima įžvelgti greitųjų kreditų verslo socialinę naudą. Tiesa, svarbi detalė: minėtame tyrime Meksikoje metinių palūkanų normą siūlyta sumažinti nuo 100 proc. ribos. Lietuvoje ji – du kartus didesnė.
Kaip reikėtų elgtis, kad greitųjų kreditų verslas išsaugotų savo teisę egzistuoti, tačiau būtų apsaugoti linkę neapdairiai skolintis piliečiai, taip pat visi mokesčių mokėtojai, kurių pinigai galiausiai naudojami į skolų verpetą įtrauktoms šeimoms padėti.
Sprendimai – keli.
Pirmasis, kuriuo pagaliau užsiėmė Lietuvos bankas, yra nuo liepos 1 d. įvesti privalomi atsakingojo skolinimo reikalavimai, jei neužkirsiantys, tai bent jau gerokai apribosiantys kelią prie pinigų tiems, kuriems tai būtų pražūtinga.
Antrasis – dar žemiau nuleistos metinės palūkanos. Mažųjų kreditų palūkanų normos reguliuojamos įvairiose pasaulio šalyse, tokios iniciatyvos imasi ir Europos valstybės, su greitųjų kreditų problemomis susidūrusios visai neseniai – maždaug nuo 2009-aisiais įsismarkavusios finansų krizės. Pasiūlymų yra įvairių – ir 150, ir 100, ir net 50 proc. riba. Priverstinai ir smarkiai nubrauktos metinių palūkanų normos greičiausiai sužlugdytų dalį šio finansų sektoriaus žaidėjų, o tai reikštų, kad paskolos būtų sunkiau prieinamos platesniam klientų būriui. Prisiminus pavyzdį apie meksikietišką troškinį, greitasis kreditas neturėtų būti vertinamas kaip absoliutus blogis.
Trečiasis, galbūt pernelyg naivus, – didesnė pačių kredito įmonių savikontrolė ir etiškas elgesys. Skolinimas naktį, skolinimas per 10–15 minučių internetu ar trumpąja žinute, skolinimas baruose yra ne pagalba, bet naudojimasis žmonių silpnybėmis. Kai kurios greitųjų kreditų bendrovių reklamos kampanijos taip pat prasilenkia su elementaria etika. Žemiškais malonumais į brangių paskolų pinkles vilioti jaunus ir gyvenime mažai patyrusius žmones yra žema, net amoralu.
Ketvirtasis – švietimas. Atsakingo elgesio su skolintais pinigais pamokos būtų vertingos ne tik prie pilnametystės slenksčio atsidūrusiems mokiniams.
Tokie žingsniai padėtų rasti kompromisą, nes dabartinė situacija sunkiai kontroliuojama. Tai iliustruoja dar vienas IQ atskleistas iškalbingas pavyzdys – apie 40 proc. smulkiųjų vartojimo kreditų sutarčių pernai buvo pratęsta. Taip klientas iš vėluojančių sąrašo perkeliamas į tvarkingai mokančių, tačiau iš tiesų jis tik grimzdo giliau ir dažnu atveju sugebėdavo nebent mokėti palūkanas, bet ne mažinti paskolą. Žinoma, greitųjų kreditų bendrovių akcininkai turi teisę į pelną, bet ne į vergvaldystę.
