Sugriuvę daugiaaukščiai, po betono luitais palaidoti žmonės, gedinčios šeimos ir viltis, kuri su kiekviena diena blėso.
Tokius vaizdus galingų žemės drebėjimų supurtytoje Venesueloje matė ne tik vietos gyventojai, bet ir į pagalbą atskubėję gelbėtojai iš viso pasaulio.
Tarp jų – du Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnai.
Vaidotas Vitkūnas dalyvavo paieškos ir gelbėjimo operacijose, o Andrius Mažeikis, prisijungęs prie Lietuvos ekstremaliųjų situacijų medicinos komandos, rūpinosi logistika ir padėjo užtikrinti gyvybiškai svarbios lauko ligoninės darbą.
Po beveik dviejų savaičių darbo katastrofos nuniokotoje šalyje pareigūnai į Lietuvą sugrįžo ne tik su neįkainojama profesine patirtimi, bet ir su prisiminimais, kurie, kaip patys sako, jau niekada neišsitrins.
Į nelaimės epicentrą
Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Pajėgų valdymo skyriaus vyresniajam specialistui Vaidotui Vitkūnui ši tarptautinė misija buvo pirmoji reali gelbėjimo operacija užsienyje.
Nors iki tol ne kartą teko dalyvauti tarptautinėse pratybose įvairiose šalyse, tikroji nelaimė pareikalavo visai kitokio pasirengimo.
„Esu Lietuvos tarptautinės pagalbos teikimo komandos narys, todėl, kai tik gavome pranešimą, kad reikalinga pagalba, ilgai svarstyti nereikėjo – sprendimą priėmiau labai greitai“, – prisimena V. Vitkūnas.
Nesuvokiami katastrofos mastai
Lėktuvas su gelbėtojais iš Lietuvos nusileido Venesueloje jau sutemus. Vos išlipus tapo aišku, kad vienu didžiausių išbandymų taps ne tik laukiančios gelbėjimo operacijos, bet ir alinamas karštis.
Temperatūra gerokai viršijo trisdešimt laipsnių, nuolat kaitino saulė.
„Skaudžiausia, kai tarp žuvusiųjų pamatai vaiką. Su tokiais atvejais teko susidurti ir mums.“
V. Vitkūnas
Tačiau tikrasis sukrėtimas laukė nuvykus į teritoriją, kurioje Lietuvos komanda turėjo dirbti.
Prie Karakaso esančiame La Guairos regione ištisi kvartalai buvo virtę griuvėsių laukais. Daugiabučiai, dar visai neseniai buvę pilni gyvybės, sugriuvę iki pat pamatų. Vietoje namų – tik dulkės, milžiniškos betono ir metalo krūvos, po kuriomis palaidoti žmonės.
Tūkstančiai gyventojų neteko ne tik savo namų, bet ir artimųjų.
Tie, kuriems pavyko išsigelbėti, glaudėsi skubiai įrengtose laikinose stovyklose.
Daugelis iš griūvančių pastatų išbėgo be daiktų, be dokumentų, neretai nežinodami, ar jų artimieji dar gyvi.
Per akimirką benamiais tapę žmonės laikinose stovyklose gauna vandens, maisto, drabužių ir būtiniausią medicinos pagalbą.
Kaip pasakojo V. Vitkūnas, tik atsidūręs katastrofos epicentre jis iki galo suvokė, kokio masto nelaimę sukėlė net du galingi – 7,2 ir 7,5 balo – žemės drebėjimai.
„Kai kelių aukštų daugiabutis sugriūna kaip kortų namelis iki pat pamatų, žmogaus galimybės išgyventi labai menkos. Tokius vaizdus sunku pamiršti“, – sako pareigūnas.
Su gelbėtojais iš viso pasaulio
Vos atvykę į nelaimės vietą Lietuvos gelbėtojai įsiliejo į tarptautines paieškos ir gelbėjimo operacijas.
Kiekviena diena prasidėdavo žvalgyba ir griuvėsių analize, ieškant bent menkiausių ženklų, kad po sugriuvusiais pastatais dar gali būti gyvųjų.
Teritoriją tikrindavo kinologai su specialiai išmokytais šunimis.
Taip pat į darbą pasitelkta moderni paieškos įranga – akustiniai ir seisminiai detektoriai, georadarai bei specialios kameros.
Į natūraliai susidariusias ar gelbėtojų praplėstas ertmes būdavo leidžiami zondai, kad aptiktų po griuvėsiais įstrigusius žmones.
Tačiau su kiekviena praėjusia valanda vilties likdavo vis mažiau.
„Mums nepavyko rasti gyvųjų. Kai sugriūna kelių aukštų pastatas, galimybė išgyventi lieka tik tuo atveju, jei žmogus atsiduria tam tikroje ertmėje tarp konstrukcijų. Deja, dažniausiai jos sugriūna visiškai“, – pasakoja V. Vitkūnas.
Kitų šalių komandoms pavyko iš griuvėsių ištraukti sužeistus, bet gyvus žmones. Tačiau tokių istorijų – vos viena kita.
Dažniausiai griuvėsiai po savimi palaidojo ne tik pastatus, bet ir paskutinę viltį.
Skaudžiausios akimirkos
Gelbėjimo operacijose Venesueloje dalyvavo dešimtys tarptautinių komandų.
Lietuvos pareigūnai dirbo kartu su Izraelio, Italijos, Kosta Rikos, Vietnamo ir Venesuelos gelbėtojais, o Lietuvos kinologų šunys ne kartą buvo kviečiami padėti kitų šalių specialistams.
Nors komandos atvyko iš skirtingų pasaulio kampelių, nelaimės akivaizdoje visi siekė to paties. Pasak V. Vitkūno, tarptautinis bendradarbiavimas buvo ne tik sklandus, bet ir gyvybiškai svarbus. Kiekviena komanda turėjo savo patirties, įrangos ar specialistų, todėl nuolatinis keitimasis informacija padėjo efektyviau planuoti paieškos darbus.
„Tokiose misijose nelieka skirtumo, iš kokios šalies esi. Visi dirba kaip viena komanda, nes svarbiausia – kuo greičiau padėti nukentėjusiesiems“, – sako panevėžietis.
Viltį surasti gyvuosius galiausiai pakeitė skaudi pareiga ieškoti ir iš griuvėsių iškelti žuvusiuosius. Būtent ši misijos dalis pareigūnui buvo sunkiausia emociškai.
„Skaudžiausia, kai tarp žuvusiųjų pamatai vaiką. Su tokiais atvejais teko susidurti ir mums. To pamiršti neįmanoma“, – pripažįsta pašnekovas.
Pavojaus akivaizdoje
Gelbėtojams darbą sunkino ir tai, kad visa teritorija išliko seismiškai aktyvi.
Bet kurią akimirką galėjo pasikartoti nauji požeminiai smūgiai.
Prieš pradėdami darbus, gelbėtojai vertindavo kiekvieno pastato stabilumą, pasitelkdavo specialias konstrukcijų tvirtinimo priemones, o visa paieškos įranga buvo naudojama ne tik žmonių paieškai, bet ir pačių gelbėtojų saugumui užtikrinti.
Vis dėlto net ir nuolatinė grėsmė nesustabdė darbų.
Darbas katastrofos zonoje pareikalavo ir didžiulės fizinės ištvermės.
Kad išvengtų perkaitimo ir išsaugotų darbingumą, Lietuvos komanda dirbo pamainomis.
Iš pradžių į paieškas leisdavosi visi pareigūnai, tačiau netrukus tapo aišku, kad tokiomis sąlygomis būtina pailsėti.
„Nuolat vartojome daug skysčių, o mūsų komandoje dirbę medikai rūpinosi, kad išliktume geros sveikatos. Karštis tikrai sekino, tačiau visi žinojome, kur atvykome ir kodėl čia esame. Mūsų pagalbos reikėjo labiau nei bet kada“, – sako Panevėžio ugniagesys gelbėtojas.
„Muchas gracias“
Vis tiktai didžiausią įspūdį V. Vitkūnui padarė ne sugriauti miestai ar milžiniškos griuvėsių krūvos. Kur kas labiau į atmintį įsirėžė žmonės, kurių gyvenimus stichija pakeitė per kelias akimirkas. Laikinose stovyklose glaudėsi šeimos, netekusios namų.
Daugelis jų nežinojo, ar po griuvėsiais dar likę artimųjų. Žmonės kantriai laukdavo prie gelbėtojų darbo vietų, tikėdamiesi bent menkiausios žinios. Kartais jie patys bandydavo padėti.
„Vietiniai parodydavo, kurioje pastato vietoje galėjo būti jų artimieji, tai padėdavo ir mums planuotis darbus“, – prisimena pašnekovas.
Po griuvėsiais liko palaidotos ištisos šeimos. Tačiau net ir išgyvendami didžiulį skausmą vietiniai gyventojai neprarado dėkingumo.
„Žmonės nuolat prieidavo padėkoti. Greitai išmokome ispaniškai ištarti „Muchas gracias“. Tie žodžiai skambėdavo labai dažnai“, – tvirtino V. Vitkūnas.
Pasak jo, tokios akimirkos primindavo, kad net jei ne visada pavyksta išgelbėti gyvybę, pats atvykimas katastrofos iškankintiesiems suteikė vilties – jie žino, jog nelaimėje nėra palikti vieni.
Po beveik dviejų savaičių katastrofos zonoje V. Vitkūnas sako parsivežęs ne tik neįkainojamos profesinės patirties, bet ir požiūrį, koks gali būti trapus gyvenimas.
Todėl grįžus į Lietuvą pirmas noras buvo visai paprastas – apkabinti artimuosius.
Teikė ir medicinos pagalbą
Kol Lietuvos tarptautinės pagalbos teikimo komandos gelbėtojai po griuvėsiais ieškojo išgyvenusiųjų, kita mūsų šalies specialistų grupė rūpinosi tais, kuriems medicinos pagalbos reikėjo čia ir dabar.
Į Venesuelą išvykusioje Ekstremaliųjų situacijų medicinos komandoje dirbo penkiolika medikų ir penki Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai, atlikę logistikos specialistų funkcijas. Tarp jų – ir Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnas Andrius Mažeikis.
Ši komanda darbavosi La Guairos regione, netoli šalies sostinės Karakaso. Vos atvykę specialistai pastatė ir įrengė mobiliąją lauko ligoninę, kuri netrukus tapo viena svarbiausių medicinos pagalbos vietų nuo žemės drebėjimo nukentėjusiems žmonėms. Vieni jų buvo sužeisti per žemės drebėjimą, kitiems dėl patirto streso ir sudėtingų gyvenimo sąlygų paūmėjo lėtinės ligos ar prireikė gydymo nuo užkrečiamųjų infekcijų.
