Laukė vėlių
Nežemiškos ramybės kupinos ir žvakių liepsnelių nušviestos Vėlinės – metas, kai prasiveria amžinybės vartai, ištrindami ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Dar ir dabar kaimo senoliai tiki ypatinga Vėlinių maldų galia, esą tokią dieną meldžiantis iš širdies mirusiojo sielą įmanoma iš skaistyklos perkelti į rojų, o už kapinėse nuskardėjusį juoką gali tekti turėti reikalų su pačiu velniu.
Mirusiųjų ir gyvųjų suartėjimas, pasiekiantis aukščiausią tašką Vėlinių dieną, pasak etnologės Vitalijos Vasiliauskaitės, prasideda po rudens lygiadienio, kai ilgėja dieną nugalėjusi naktis. „Mirtis siejama su tamsa, todėl rudenį sparčiai daugėjant tamsos imta manyti, kad suartėja abu pasauliai.
Senoliai tikėjo, kad mirusieji dalyvauja
mūsų gyvenime, kad vėlės – tarpininkai tarp gyvųjų ir Dievo“, – pasakojo etnologė.
Visą spalį, senolių vadintą ilgesingu Ilgių vardu, ištisos kaimo bendruomenės aukodavo aukas išėjusiųjų vėlėms ir dėkojo už tai, ką joms padedant per metus davė žemė.
Senuosiuose raštuose pasakojama, kad dar XVII–XVIII a. Ramygalos apylinkėse žmonės į kapines sunešdavę alų, vaišes ir puotaudavę kartu su giminės mirusiaisiais. Bažnyčia draudė tokias apeigas, todėl, kaip liudija XIX a. siekiantys šaltiniai, vėlės imtos vaišinti namuose.
Ant Vėlinių vakarienės stalo būtinai turėjo garuoti kraujiniai vėdarai, kraujinė sriuba juka, paskersto avino mėsa, o prie stalo renkamasi tik išsivanojus pirtyje.
„Į vakarienę mirusieji būdavo kviečiami atidarius langus, duris ir suklupus meldžiamasi tol, kol išgirstamas krebždesys – atėjusios vėlės. Tik tada buvo galima sėstis prie stalo ir prasidėdavo vakarienė, kurioje dalyvavo ir mirusieji. Dabar tą atkartoja mūsų Kūčių vakarienė“, – paaiškino V.Vasiliauskaitė.
Bendravimą keičia
komercija
Pasak etnologės, Vėlinių svarbus akcentas – ne tik auka ir vėlių maitinimas. Senoliai dar pamena seną paprotį – tą dieną šelpti elgetas.
Pasakojama, kad Panevėžio rajono žmonės Vėlinių dieną skubėdavę su pyragais, dar garuojančia duona ir kitais skanėstais į bažnyčių špitoles pas elgetas. Prie turtingų lauknešėlių dar pridėdavę raštelius su netrumpais maldų laukiančių giminės mirusiųjų sąrašais.
„Tikėta, kad elgetos yra tarpininkai tarp gyvųjų ir mirusiųjų, todėl jų maldos turi ypatingą galią. Ir dabar kaimo senoliai tiki, kad maldos per Vėlines „čysčiuj“ atgailaujančias vėles gelbsti“, – kalbėjo V.Vasiliauskaitė.
Anot jos, tikima, kad pas gyvuosius vėlės sugrįžta, jei tik laukiama. Jos išsiilgusios ne tik maldų, bet ir šilumos. Pašnekovės teigimu, dar ir iki šiol Dzūkijoje išlikęs paprotys per Vėlines susirinkti į kapines prie laužo.
O Vėlinių vakarą kapines nušviečiančios žvakutės – dar labai nauja tradicija, atsiradusi tik praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje.
„Iki tol tik sutvarkydavo kapelius – buvo svarbu nugrėbti, smėliuku pabarstyti, dar iš rudens uogų kryžiuką išdėlioti. Deja, šiuolaikinio gyvenimo tradicijos paveiktos komercinės dvasios. Kai matai aplink kapines tris eiles gėlių ir žvakių pardavėjų, nejučia pradedi ieškoti, kur pigiau. Tradiciją, kad kapai turi skęsti gėlėse, kuriame mes, paveikti komerciškumo, bet su tikrąja Vėlinių prasme tai neturi nieko bendra“, – tikino etnologė.
Baimei nėra vietos
Pasak V.Vasiliauskaitės, ant kapo uždegta žvakutė – tik gyvųjų atsinešamas ženklas, tačiau pas mirusiuosius ateinama ne dėl jos ir ne tam, kad atneštume glėbį žydinčių chrizantemų.
„Žvakės ir gėlės neturėtų užgožti bendravimo su mirusiaisiais, suvokimo, kad jie čia, šalia, ir išsiilgę mūsų galvojimo apie juos. Ar kitomis dienomis dažnai prisimenate, koks buvo jūsų senelio veidas, kaip skambėjo jo balsas? Vėlinės – tai gyvųjų ir mirusiųjų šventė. Susitikimas su mirusiųjų pasauliu nėra lengvas – žmogus turi tam pasiruošti“, – pabrėžė V.Vasiliauskaitė.
Plačiau skaitykite spalio 31 d.
„Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Nežemiškos ramybės pripildytos Vėlinės – metas, kai ypač suartėja gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai.
