Stipriausios Senojo žemyno krepšinio komandos sužaidė pirmuosius tris turus Eurolygos sezone. Dviejų Lietuvos ekipų pasirodymas turnyre gerokai skiriasi.
Kauno „Žalgiris“ yra geriausia šiuo metu Eurolygos komanda. Faktas. Netikite? Statistika ir rezultatai kalba patys už save: kauniečiai iškovojo visas tris pergales (dvi iš jų – išvykose prieš Europos grandus Vitorijos „Caja Laboral“ ir Pirėjo „Olympiakos“), vidutiniškai įveikdami varžovus 17 taškų persvara. „Žalgiris“ patenka tarp lyderių pagal beveik visas komandines statistikos kategorijas. Kauno ekipa pirmauja pagal įmestų ir praleistų taškų santykį, o už „Žalgirį“ geriau ginasi ir mažiau taškų varžovams leidžia pelnyti tik „Barcelonos“ žaidėjai.
Be plikos statistikos, negalima nepastebėti ir kauniečių žaidimo kokybės. Jų sugebėjimas puikiai sužaisti rungtynių pabaigą, uždusinti varžovus geležiniuose gynybos gniaužtuose bei išnaudoti visas savo stipriąsias savybes ne tik glosto Lietuvos krepšinio gerbėjų širdį, bet ir verčia „Žalgirio“ bijoti stipriausius Europos komandų trenerius.
Jeigu tektų įsijausti į varžovų vaidmenį žaidžiant prieš Kauno komandą, sunkiausia būtų išspręsti dvi mįsles: kuriam žalgiriečiui skirti daugiausia dėmesio ir kaip įveikti lyg laikrodis veikiančią Joano Plazos sustyguotą gynybą. Per pirmąsias trejas rungtynes rezultatyviausias „Žalgirio“ žaidėjas vis keitėsi: Paulius Jankūnas, Tremmellas Dardenas ir Marko Popovičius. Jiems puikiai talkino ir broliai Lavrinovičiai, ir Rimantas Kaukėnas, ir Oliveris Lafayette’as. Žodžiu, atspėti, kuris iš „Žalgirio“ pridarys daugiausia bėdų, – beveik neįmanoma.
Kauniečių gynyba – kertinis pergalių faktorius. „Žalgirio“ ligšiolinis žaidimas puikiai patvirtina amžiną krepšinio aksiomą, jog geriausias puolimas yra gynyba. Trumpai apžvelkime pastarojo mačo su čempionų titulą ginančiu „Olympiakos“ eigą.
Per pirmuosius du kėlinius Vassilis Spanoulis darė ką norėjo su „Žalgirio“ gynėjais: puikiai naudodavosi komandos draugų užtvaromis, prie savęs sutraukdavo du žalgiriečius ir arba sėkmingai išvengdavęs „dėžutės“ verždavosi pats, arba perduodavo kamuolį laisviems komandos draugams Kyle’ui Hinesui ar Georgiosui Printeziui. To rezultatas – Pirėjo klubo šešių taškų persvara prieš didžiąją pertrauką.
Po to viskas apsivertė aukštyn kojomis – V. Spanoulis vis dažniau buvo „gaudomas“ tiek „Žalgirio“ gynėjų, tiek aukštaūgių, tai privertė „raudonųjų“ lyderį nervintis ir daryti klaidų. Apsigynęs „Žalgiris“ žaibiškai pereidavo į greitą ataką, o ten M. Popovičius, Ibrahimas Jaaberas ir R. Kaukėnas jautėsi kaip namie. Antroji rungtynių dalis laimėta daugiau nei dvigubai – 46:22.
Sakysite, atsitiktinumas? Puiku, žvilgtelėkime į savaitgalį vykusią VTB lygos akistatą su Maskvos CSKA: paskutinis kėlinys laimėtas 23:12, o „armiečių“ puolimo mašinai leista įmesti vos 66 taškus.
Ir tokia gynyba nėra vien kelių žaidėjų pastangų rezultatas. Ginasi visi. M. Popovičius anksčiau dažnai buvo kritikuojamas dėl menkų pastangų ginant savąjį krepšį. Dabar J. Plaza iš „Žalgirio“ arenos publikos numylėtinio reikalauja ne tritaškių bombų iš devynių metrų, o gynybos. Nesiginsi? Keliauk ant suolo. Bent vienas „kosminis“ tritaškis? Eik nusiraminti ir pailsėti. Broliai Lavrinovičiai taip pat buvo vertinami kaip universalūs puolėjai, kuriems trūksta agresijos ir noro kovoti gynyboje. Dabartiniame „Žalgiryje“ jie – gynybos ramsčiai, ne tik blokuojantys metimus, bet ir perimantys kamuolius ties tritaškio linija.
Kol kas Kauno ekipos mechanizmas tiksi be trikdžių. Labiausiai džiuginanti aplinkybė yra ta, jog toks sėkmingas kauniečių žaidimas nėra atsitiktinių Fortūnos šypsnių pasekmė, o kryptingo ir sunkaus darbo rezultatas.
