Vėl ES raidoje matome neofunkcionalizmo triumfą – keturioliktus metus gyvuojanti pinigų sąjunga ėmė įsakmiai reikalauti naujų ekonominės integracijos žingsnių, o jei tiksliau – institucinio įteisinimo. Tie žingsniai – suvienyto pinigų ūkio pertvarka (bankų sąjungos įkūrimas) ir ryžtinga intervencija į suverenių valstybių formuojamą fiskalinę politiką.
Nors bankų sąjunga yra logiškas bei laiku žengtas žingsnis ir dėl to turėtų būti priimtinesnis nei fiskalinės politikos nuostatų unifikavimas, būtent dėl jos kyla daugiau ginčų ir abejonių. Juk euro zonoje pinigų politika jau bendra ir, atrodytų, lieka tik pašalinti paskutinius bendro pinigų ūkio nacionalinius atavizmus, o bendra fiskalinė politika dar toli už kalnų, ir čia bendrų taisyklių įvedimas bei jų vykdymo priežiūros perdavimas viršnacionalinėms institucijoms turėtų būti daug sudėtingesnis procesas.
Sutartis dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos Ekonominėje ir pinigų sąjungoje (fiskalinė sutartis) paliečia ir reikalauja unifikuoti svarbesnes, plačiau užgriebiančias nacionalinės ekonomikos sritis nei sutartis dėl dalyvavimo bankų sąjungoje. Vis dėlto pasirašėme ir ratifikavome tą sutartį, nes supratome, kad patiems supančioti nepateisinamą vyriausybių išlaidumą, galop atnešantį rimtų problemų ir pristabdantį ūkio plėtrą, yra sunkiau, nei tai daryti įsipareigojus „kolektyvui“ ir gresiant realioms sankcijoms. Ją pasirašė ir baigia ratifikuoti 25 valstybės (išskyrus Jungtinę Karalystę ir Čekiją), iki 2014 m. pradžios jos turi sutarties reikalavimus perkelti į nacionalinę teisę.
Kai dauguma vyriausybių (ne be platesnės publikos pagalbos) vieną ir tą patį sprendimą ima suvokti kaip optimalų, jis aprobuojamas. Tame procese yra keletas svarbių žingsnių. Bet svarbiausias jų – identifikuoti nacionalinius interesus. Fiskalinė sutartis mums tinka, nes ir mūsų interesas yra viešųjų finansų tvarka, užtikrinanti palankesnes sąlygas ūkinei veiklai vykdyti.
ES visuomet bus teisi ir teisinga, kai ją sudarančios tautos pasieks iš esmės vienodą lygį.
O kaip dėl bankų sąjungos reikalavimų? Kol kas bankų sąjunga žengė vieną, nors ir svarbiausią, žingsnį – bus įdiegtas vadinamasis bendras priežiūros mechanizmas. Tačiau tuo nebus apsiribota: bus įdiegta bendra bankininkystės taisyklių knyga, sukurta bendra indėlių apsaugos sistema ir bendras bankų problemų sprendimo (sanavimo) mechanizmas. Be to, šis mechanizmas pagaliau išlaisvins mokesčių mokėtojus nuo suklypusių bankų gelbėjimo – ES finansų sektorius turės pats sukaupti tam reikalingą fondą. Tai atitinka mūsų interesus (tiksliau, mūsų interesai sutampa su didžiausių mūsų bankų savininkų, kurie nepriklauso euro zonai, interesais)?
Bankų sąjungos įsipareigojimai, įsivedus eurą, pinigų sąjungoje yra strategiškai būtinas žingsnis. Patiems bankams kažkur toli „centre“ (priežiūrą vykdys Europos centrinis bankas) sudaromos taisyklės ir iš ten kontroliuojama jų veikla gali kuo nors nepatikti. Bet visada būtina klausti, kiek tas ar kitas konkrečios grupės interesas dera su kitų gausesnių (ir svarbesnių – jei bankininkai bandys išsitraukti savo svarbumo kortą) grupių interesu? Nesyk esame užtraukę, tarsi nacionalinę giesmę, kurios nors turtingesnės ar agresyvesnės interesų grupės melodiją.
Netiks ir spekuliuoti nacionalinio suvereniteto ribojimo argumentu. Lietuva yra pasirašiusi dešimtis daugiašalių ir dvišalių sutarčių su pasaulio valstybėmis, tarptautinių konvencijų dėl narystės tarptautinėse organizacijose. Kiekviena sutartis – tai mūsų ir partnerių įsipareigojimai laikytis bendrų sutartų taisyklių. Tokiomis taisyklėmis esame susipančioję ne mažiau nei dauguma pasaulio valstybių, o kaip ES nariai – dar šiek tiek daugiau.
Tie tūkstančiai mūsų įsipareigojimų, įrašytų tose sutartyse, tikrai suvaržo, „įrėmina“ mūsų suverenumą. Dėl jų negalime elgtis kitaip, nei įsipareigojome. Tačiau daugelis tų įsipareigojimų jau virtę kuo natūraliausia mūsų nacionalinės institucinės sistemos ir mūsų tapatybės dalimi. Daugelis jų tiesiog civilizuoti. Jie neleidžia mums daryti žiaurių klaidų, pasiduoti emocijoms, verčia būti racionalesnius ir naudotis tobulesniais tautų sugyvenimo standartais.
Ekonominis gyvenimas, ypač ES, šiuo požiūriu itin įsakmus, nes visas ištisai grindžiamas racionalumu, regioninės struktūros ekonominės plėtros interesu.
Yra tik viena dilema. Kaip pabrėžė garsus pokario metų ekonomistas Gunnaras Myrdalis, teisingumas galimas tik tarp lygiųjų. ES savo integracinėse iniciatyvose visuomet bus teisi ir teisinga, kai ją sudarančios tautos pasieks iš esmės vienodą ekonominio išsivystymo lygį. Kol to nėra, galimi ir kitokie variantai. Pavyzdys: kelių litrų talpos plastikinių stipriojo alaus bambalių draudimas netinka Europos Komisijai (EK), nes pažeidžia laisvo prekių judėjimo bendrojoje rinkoje principą (šiuo atveju sutrukdo taip pat pilstomo kurio nors belgiško alaus įvežti į Lietuvos rinką). Taigi, sutrukdome gal net kelių tūkstančių eurų vertės prekybai. O akylai saugodama laisvos konkurencijos principą bendrojoje rinkoje EK „nemato“ trigubai didesnės nei Baltijos šalyse valstybinės paramos Vakarų Europos ūkininkams tiesioginėmis išmokomis – ji sutrukdo ir iškraipo prekybą ES rinkoje jau ne tūkstančiais eurų, o dešimtimis milijonų.
Dilema yra tai, kad vienodą su ES senbuviais ekonominio išsivystymo lygį (taigi, ir teisingumo garantijas) naujokai užsitikrins greičiau, jei uoliau ir sparčiau perims visas ekonominės integracijos inovacijas.
