Pavykę Romualdo Rakausko kadrai atsiranda taip: „Fotografuoji žmogų ir meldi Dievo, kad suardytų tavo išankstinį sugalvojimą.“ IQ fotomenininkas pasakojo, ar taip fotografija po fotografijos klostosi ir naujasis jo albumas „Triveidė knyga“.
– Šiuo metu rengiate „Triveidę knygą“, kurioje – žymių Lietuvos menininkų fotografijų triptikai. Papasakokite apie šio albumo idėją ir kodėl ji remiasi būtent į tris portretus?
– Viskas prasidėjo nuo teatro režisieriaus Juozo Miltinio, kai jis 1975 m. lankėsi savaitraščio „Nemunas“ redakcijoje. Jis čia labai emocingai kalbėjo, o aš fotografavau. Išėjo trys vienas kitą papildantys, dramatiški portretai. Triptikas iš esmės man toks buhalteriškas žodis. Aš jo labai nenorėjau ir galvojau, kuo jį pakeisti. Taip po kurio laiko atsirado pavadinimas „Triveidė knyga“ – trys kiekvieno menininko veidai, siužetai. Du trečdalius nuotraukų jau turėjau iš ankstesnių laikų. Tuos kūrėjus, kuriuos fotografavau prieš 30 ar 40 metų, noriu nufotografuoti ir dabar. Man dar liko nemažai darbo, bet jis labai įdomus. Nors vis dėlto jauti, kad dirbi: reikia surasti bendrą kalbą su žmogumi, iš jo ką nors išspausti, atrasti, sumanyti. Tai užtrunka.Vienam žmogui po penkias ar šešias 36 kadrų juostas sunaudoju.
Galvoju, kad vien meniškai gilių portretų neužteks – norisi ir netikėtų situacijų, amplua. Štai turiu užfiksavęs a. a. aktorę Rūtą Staliliūnaitę – kaimietę! Kadras, kuris vis dar man tebesisapnuoja, bet jo jau nepadarysiu, – režisierius Eimuntas Nekrošius su šautuvu. Sako jis man: „Nuvažiuosim į mano gimtinę, aš ten medžiosiu, tu fotografuosi.“ Pradėjau įsivaizduoti, kaip viskas šauniai atrodys: Nekrošius, šautuvas… Bet paskui jis pagalvojo ir sako: „Žinai, ne tas simbolis.“ Ir viskas, dabar jis nebesutinka (juokiasi). Jau geriau man būtų šitos idėjos nė nepasakojęs.
Neseniai Druskininkuose fotografavau Roką Zubovą, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio provaikaitį. Jau jis ir taip panašus į savo protėvį, bet dar Druskininkuose, autentiškoje aplinkoje, – koks jis Čiurlioniukas! Jį net įamžinau stovintį prie muziejaus plakato, kuriame didžiulis Čiurlionio portretas.
Sąrašą, ką įtraukti į albumą, sudariau ir nunešiau Valentinui Sventickui (Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiajam redaktoriui – IQ past.). Jis nedaug paredagavo. Vis dėlto padėjo ir mano kultūrinė patirtis: aš apie tuos dailininkus, rašytojus ir kitus kūrėjus nemažai susigaudau. Sudarydamas sąrašą stengiausi išrinkti 120 žmonių – man vos pavyko. Susimąsčiau, kiek yra talentingų, puikių, gražių menininkų. Tokioje mažoje tautoje! Ne tokie mes ir ubagai.
– Kiek svarbu režisuoti fotografijų siužetus? Ar turite specialių būdų, kaip atskleisti savo herojų asmenybes?
– Kai tik pradėjau dirbti fotografu, buvau žurnalistikos studentas. Man buvo pavesta padaryti patį pirmąjį „Nemuno“ viršelį. Fotografavau aktorę Gražiną Balandytę. Koks tai buvo išbandymas! Ji tuo metu kažkokias šeimos tragedijas išgyveno, akys – pilnos ašarų. Vos ne vos išplaukiau. Taip ir išėjo tas viršelis – didelės gilios Balandytės akys. Labai gerai pamenu, kad už tą viršelį galiausiai mane pagyrė. Sako, pirmasis „Nemuno“ viršelis, ir Balandytės akyse tarsi pats Nemunas atsispindi.
Režisavimas fotografijoje labai svarbus. O kaip, manote, „Žydėjimas“ atsirado? Eini į kaimo trobą, žiūri, kas joje yra: vaikai, senukai… Statai juos prie žydinčių medžių ir meldi Dievo, kad nors koks netikėtumas įvyktų, kad suardytų tavo išankstinį sugalvojimą. Mano geriausi kadrai tik taip ir atsirado. Esu sakęs kolegoms, kad, kai numirsiu, tegul man ant antkapio uždeda fotografiją iš „Žydėjimo“, kurioje berniukas nešasi triušį. Pamenu, ten buvo du broliukai. Fotografavau ir vieną, ir kitą einančius kaimo keliu. Vienas berniukas eidamas prisiglaudė prie triušelio. To aš neprašiau ir net paprašius kažin ar jam būtų pavykę taip natūraliai padaryti. Visi tie žmonės kažkaip man intuityviai padeda, pagauna mintį. Tas pats ir dirbant su menininkais. Ateini vienaip sugalvojęs, o jų charakteriai kitų dalykų padiktuoja.
Labai padeda dvasinis artumas. Algimantas Aleksandravičius mėgsta sakyti, kad fotografui svarbus ne tiek jo fotoaparatas, kiek liežuvis. Turi paaiškinti, užkalbėti žmogų, įjungti į procesą… Turi pliurpti. Aišku, ne visada būna paprasta su sudėtingomis asmenybėmis. Gal šiek tiek padeda, kad aš pats toks atlapaširdis. Ir visą gyvenimą taip nugyvenau. Neturiu kokių nors baimių, daug nesvarstau, ką pasakyti, ko nepasakyti. Aš Algimantui Kunčiui kažkada, dar jaunystės laikais, sakiau, kad man kažkaip sekasi gyvenime. Jis tada mane perspėjo: „Tu taip nesakyk!“ O dabar, kai jau tiek metų pragyventa, tai jau visiškai nebepavojinga.
– Kai kalbėjomės telefonu, sakėte, kad tik neprašyčiau atsiųsti „Žydėjimo“ nuotraukų žurnalui: esą ir jums pačiam, ir žmonėms pabodo.
– (Juokiasi.) Čia buvo ir šiokio tokio maivymosi. Juk net ant antkapio noriu nuotraukos iš „Žydėjimo“. Tai, pasirodo, yra vienintelis ciklas, dėl kurio aš dirbau ir gyvenau. Nors tada, kai jį dariau, Antanas Sutkus dar sakydavo: „Na, baik tu su tais žiedeliais.“ Bet dabar ir jis, ir kiti fotografai pripažįsta, kad „Žydėjimas“ yra gerai. Jis ne tik lyriškas, bet ir dramatiškas. Man kažkaip unikaliai pavyko.
– Įdomu, kaip laikui bėgant keičiasi fotografijų vertė. Minėjote, kad ciklas „Vilniaus šiokiadieniai“ jums atrodė viso labo paprasti kadrai iš gatvės, o dabar jie turi visai kitą reikšmę.
– Tas ciklas yra mano devyniolikamečio fotografavimai. Nieko tuo metu nemokėjau. Man pačiam dokumentinė fotografija ir jos vertė yra didelis atradimas. Mano „Vilniaus šiokiadieniai“ savo vertę įgavo po 50 metų. Tuometė aplinka, apranga… Visa tai turi savo žavesio, nors, kai geriau pagalvoji, iš tiesų tai eiliniai kadrai.
Jaunystėje klaidą padariau. Visada turėjau pretenzijų į meną: darydavau etiudus, žaisdavau su šešėliais… Ir dabar, kai rengiu visos savo kūrybos monografiją, beveik tie visi „menai“ atkrito. Jie beverčiai! O tie paprasti dokumentiniai kadrai tapo aukso vertės.
– Kas lėmė, kad esate ištikimas fotojuostai ir nesusiviliojote skaitmeninėmis galimybėmis?
– Nesu techninis precizikas, imu esmę. Romualdas Požerskis sako, kad fotografuojant juosta dvasia jaučiasi. Žinoma, kad klasikinė fotografija turi tarsi tokio religinio žavesio, bet kad ta dvasia kažin ar taip jaučiasi: nors ir fotografuoju klasikiniu būdu, einu į „Kodak“ centrą, kad man tas fotografijas atspaustų. Ten ta dvasia ir pranyksta. O dabar yra tokios skaitmeninės galimybės, kad vargu ar verta su ta juosta nuo pradžių iki galo terliotis.
Dar yra ir sveikatos reikalas – pavargsti dirbti fotolaboratorijoje. Dažniausiai mes tas savo laboratorijas, jei nėra atskirų patalpų, įsirengiame vonios kambaryje. Pamenu, kartą ryškinau nuotraukas bakeliuose jų neuždengęs. Ateinu ir žiūriu – ogi viskas matosi! Pasirodo, žmona ėjo į tualetą ir užsimiršusi šviesą uždegė. Buvo jau pakvipę tragedija, nes ten buvo kokios penkios juostos „Literatūros ir meno“ žurnalui, bet kažkaip išsigelbėjau. Savąją laboratoriją ne taip seniai panaikinau.
Gintaras Česonis ant matinio popieriaus buvo nuskenavęs mano „Vilniaus šiokiadienius“. Atrodė kaip didintuvu atspausta. O su juo tiek vargo, tiek daug retušavimo… Dabar su postmodernizmu visi juostos netobulumai – brūkšneliai ir taškeliai – sugrįžo. Net turi vertę. Kartais, beje, jie trukdo patį vaizdą matyti. Pamenu, į „Nemuno“ viršelį įdėjome Vito Luckaus fotografiją „Tania“, kurioje matosi nemažai „šiukšlių“. Dabar tai turbūt net mada.
Fotografai pasiskirstę į tam tikras rūšis pagal fotoaparatų prekės ženklus: nikonistai, canonistai ir kt. Aš esu nikonistas ir kažkada jau net buvau nusižiūrėjęs labai gerą skaitmeninį „Nikon“ fotoaparatą. Bet mano žmona, kuri visados mane nuleidžia ant žemės, sako: „Tėvai, na ar tau bereiks?“ Ir ji teisi. O dėl jaunimo tai sunku pasakyti, iš kur toks noras eiti sudėtingesniu keliu ir fotografuoti juosta. Tai man didžiausias šio laikotarpio fotografijos paradoksas.
