Violeta Kelertienė (Redakcijos archyvo nuotr.)
„Turiu daug draugų, kuriuos laikyčiau vidiniais emigrantais ar opozicionieriais, nors jie nebuvo tikri disidentai. Tokiu laikau ir Ričardą Gavelį. Nesu tikra, ar tais laikais čia gyvendama būčiau buvusi tokia tvirta“, – sako mokslo premijos, skiriamos užsienio lietuviams už tarptautinio lygio pasiekimus ir bendradarbiavimą su Lietuva, viena iš laureačių literatūrologė prof. Violeta Kelertienė. Ji į mūsų literatūrą žvelgia vaižgantiškai ieškodama „deimančiukų“ ir atrasdama jų ten, kur mes patys nesitikime.
Rudenį viešėdama Lietuvoje, Vytauto Didžiojo universiteto studentams ji skaitė paskaitas apie Ričardą Gavelį. Šio autoriaus kūrybą literatūrologė yra išsamiai išanalizavusi, supažindinusi su ja Vakarų skaitytojus ir laiko jį ryškiausiu sovietinio bei posovietinio laikotarpio rašytoju, Lietuvoje dar per mažai suprastu. Pačiai tyrinėtojai šio autoriaus kūryba padėjo geriau suvokti pokolonijinį mentalitetą ir tai, kokie šiandien yra kolonizacijos padariniai mūsų sąmonėje.
Arčiau Lietuvos
Kaune gimusi Violeta užaugo ir subrendo visai kitokioje kultūrinėje terpėje, bet niekada nebuvo atitrūkusi nuo savo Tėvynės, nors ją vos dvejų metukų tėvai per Baltijos jūrą išplukdė į Švediją. „Tada, audringą naktį, išplaukėme į Švediją šešiais laivais. Keturis iš jų pagavo vokiečiai ir nusitempė į Vokietiją. O mes buvome iš tų dviejų laimingųjų, kurie pasiekė tikslą. Iš ryto švedų kareiviai mus išnešė į krantą ir apgyvendino vaikų stovykloje Visbyje, Gotlando saloje“, – apie dramatišką savo šeimos kelionę pasakoja V. Kelertienė. Vos pusantrų metų vyresnis jos broliukas liko Lietuvoje pas senelius ir tik po trisdešimties metų jiedu vėl susitiko. Iš vaikystės Lietuvoje – vos keli išblukę prisiminimai: senelis, ją belipančią paskui katytę nukėlęs nuo kopėčių ir priglaudęs prie širdies, dar baltoje lovelėje verkiančią nuraminęs broliukas. Paskui sekė ilgi metai toli nuo Tėvynės ir emigracijos keliai, nuvingiavę per Kanadą ir JAV.
„Dalis manęs visą laiką buvo Lietuvoje“, – be jokio egzaltacijos šešėlio puikia lietuvių kalba pasakoja Violeta ir priduria: „Mums buvo įkvėpta labai stipri Tėvynės meilė. Ir kad Lietuva okupuota, ir kad mes turim būti patriotai, mylėti Lietuvą. O Kanada, kurioje aš tuo metu gyvenau, buvo tik lyg tarp kitko.“ Toronto universitete būsimoji profesorė studijavo anglistiką, bet magistrantūrą ir doktorantūrą baigė JAV, kai jau ūgtelėjo dukterys. Jauna ištekėjusi ji gal dešimtmetį buvo kiek atitolusi nuo lietuvybės, nors su vyru Juliumi bendravo lietuviškai. Studijuodama lyginamąją literatūrą pajuto, kad būti kitokiai savaip įdomu, nes amerikiečiai labiau domisi kitomis kultūromis, čia labai vertinamos visos kalbos, ir juo egzotiškesnės, juo geriau.
„Iki 1972-ųjų, kai Kaune susidegino Romas Kalanta, manėme, kad Lietuvoje daugiausia gyvena komunistai“, – prisimena V. Kelertienė. Jau po poros metų jai pavyko aplankyti gimtinę – tada ji teigia pamačiusi ir supratusi, kokia iš tikrųjų yra Lietuva.
Dabar į krūvą sudėjusi visas stažuotes ir keliones Lietuvon, sunkiai jas besuskaičiuoja ir juokauja, kad po dvidešimt penkto karto liovėsi tai dariusi.
Netradiciniu žvilgsniu
Į lietuvių literatūros kritikos barus jauną mokslininkę pastūmėjo Kostas Ostrauskas, skaitęs kursą apie lietuvių romaną: tekdavę per savaitę perskaityti po tris. Bet išties į lietuvišką veiklą ir lituanistikos studijas ją atviliojo „Santaros-Šviesos“ aplinka, žmonės, kurie buvo atsigręžę veidu į Lietuvą: Vytautas Kavolis, Rimvydas Šilbajoris ir Algirdas Julius Greimas. Pasak V. Kelertienės, būtent šie žmonės jai padėjo susiformuoti kaip asmenybei, mokslininkei ir lietuvei.
Literatūros tyrinėtoja dirbo Viskonsino universitete, ilgus metus dėstė Čikagos Ilinojaus universiteto lituanistikos katedroje, jai vadovavo, priėmė beveik penkiasdešimt magistrantų ir doktorantų iš Lietuvos, taip bandydama modernizuoti lietuvių literatūros studijas. Be to, buvo Lituanistikos instituto pirmininkė, po V. Kavolio mirties redagavo garsųjį žurnalą „Metmenys“ ir dabar teberedaguoja nuo 1953 m. leidžiamą žurnalą „Lituanus“, verčia ir rašo apie lietuvių literatūrą angliškai ir lietuviškai. Jos straipsniai publikuoti „Aiduose“, „Akiračiuose“, „Journal of Baltic Studies“, „Metuose“, „World Literature Today“ ir kt. Pastaruoju metu Vilniuje ir Amsterdame yra išleistos knygos – literatūros kritikos straipsnių rinktinė „Kita vertus“ ir „Baltijos postkolonializmas: kritika“.
V. Kelertienė yra puiki šiuolaikinės lietuvių literatūros žinovė, savo tekstuose aptarusi cenzūros įtaką sovietmečiu ir išsamiai išanalizavusi mūsų klasikų, tarp jų ir Žemaitės, Šatrijos Raganos, kūrybą feministiniu ir istoriniu aspektais.
Dabar apie V. Kelertienę sakoma, kad ji daug dėmesio yra skyrusi kelių pastarųjų dešimtmečių lietuvių prozai, kad ne tik žvelgia į ją remdamasi kitokia literatūrine patirtimi, panaudoja platų XX amžiaus Vakarų literatūros kontekstą, bet ir su subtilia literatūros kritikės intuicija, noru suprasti Lietuvoje vykstančio gyvenimo peripetijas suformuluoja netradicinius kūrinių vertinimus, intriguojančius literatūros reiškinių apibendrinimus.
Homo lituanus
Tačiau tokie apibūdinimai skamba labai jau akademiškai. Nors Violeta tikrai gili mokslininkė ir garsi profesorė, su ja labai lengva bendrauti: gal iš pirmo žvilgsnio atrodo aštri, tiesi, beveik hipnotizuoja giliu rudų akių žvilgsniu, bet ypač subtiliai jaučia pašnekovą, pasveria kiekvieną žodį ir vertinimą. Kalbindama V. Kelertienę tikėjausi atrasti daugiau potėpių jos pačios portretui, tačiau didesnę laiko dalį praleidome besišnekučiuodamos apie Ričardą Gavelį. Ne todėl, kad kaip tik tomis dienomis jam būtų sukakę šešiasdešimt, ir ne todėl, kad, profesorės nuomone, Lietuvoje jis dar neįvertintas ir nepelnytai primirštas, o galbūt dėl to, kad jo tekstuose galima rasti ir šiandienos problemų sprendimo raktą, suvokti, ar dar giliai mumyse įsispaudusi vergo žymė ir metafizinis sovietmečio kvapas.
Pasak V. Kelertienės, šis kūrėjas niekada nevartojo ezopinės kalbos. Tiesiog kalbėjo apie skausmingiausius dalykus atvirai: dar rašydamas į stalčių „Vilniaus pokerį“, jis prabilo apie trėmimus, KGB. Šio kūrėjo romanuose labai skaudžiomis metaforomis įamžintas ištisas Lietuvos istorijos laikotarpis nuo 1944 iki 2000 m. „Kadangi ir pati esu tam tikros rūšies idealistė, visąlaik žavėjausi žmonėmis, kurie nepasidavė sistemai. Turiu daug draugų, kuriuos laikyčiau vidiniais emigrantais ar opozicionieriais, nors jie nebuvo tikri disidentai. Tokiu laikau ir Gavelį. Aš pati nesu tikra, ar tais laikais čia gyvendama būčiau buvusi tokia tvirta. Man atrodo, kad žmones, kurie atsilaikė prieš sistemą, reikia iškelti iš užmaršties, priminti jų kūrybą, kad nauja karta skaitytų, nes tos asmenybės rašė būtent jai. Dabar tas laikas tikrai atėjęs.“
Profesorė teigia savaip besijaučianti skolinga R. Gaveliui ir ketinanti parašyti knygą apie jo kūrybą angliškai, nes labai vertina šio rašytojo pasiryžimą be užuolankų atskleisti visą sovietinės sistemos neteisybę. Jo romanai tarsi pjūvis skausmingai atveria vis dar pūliuojančias žaizdas. Gal taip drastiškai ir skausmingai apie jas kalbėti kūrėją skatino troškimas, kad skaitytojai imtų jomis bodėtis ir keistis.
Prisiminiau V. Kelertienės mintį, išsakytą straipsnių rinktinėje „Kita vertus“: R. Gavelis, parodydamas sugniuždytą tautą ir kvestionuodamas jos išlikimo mitą, galbūt retrospektyviai buvo teisus, nes reikia tik paskaityti kokį laikraštį ir įsitikinsi, jog po basilisko atakos Vilnių neoficialiai valdo ne kas kitas, o tie, kurie žvelgia tuščiomis akimis, neturi aiškaus identiteto. Deja, negali nesutikti, kad ir po dvidešimties nepriklausomybės metų mūsų savastis tebėra prislėgta pokolonijinės naštos. Tad turbūt ir šiandien jis matytų tą patį. V. Kelertienė nesiėmė prognozuoti ateities, bet prabilo apie vis dar neištirtą Vytauto Pociūno istoriją. Vargu ar nūdiena būtų rašytoją įkvėpusi kurti kitaip.
Vis dėlto V. Kelertienė nusiteikusi optimistiškiau. Ją guodžia geri studentai, net pamažu išnykstantis vadinamasis metafizinis pokolonijinio žmogaus kvapas. Profesorė džiaugiasi, kad tenka sutikti daug kuriančių ir dirbančių žmonių, taip pat ir intelektualų, kurie ne tik kalba, bet ir imasi veiklos, nenuleidžia rankų: „Tik bijau, kad pasaulis taip keičiasi, jog Lietuva nespės rasti sau tinkamos vietos jame.“ Liūdesio šešėlio pašnekovė atsikrato vis ieškodama prasmės, vertybių ir nesiliauja džiaugtis tais, kuriuos sutiko stažuodamasi ir dirbdama Lietuvoje: „Jų yra labai daug, esu jiems dėkinga, kad atvėrė savo širdis ir pasidalijo patirtimi bei išgyvenimais.“
