Tarpukario vasara Panevėžyje trenkdavo dulkėmis, įkaitusiu grindiniu ir Nevėžio dumblu. Kai turtingesni lietuviai traukdavo į Palangą ar Nidą, panevėžiečiai ieškojo atgaivos ten, kur jos buvo galima rasti arčiausiai – nusekusiame Nevėžyje arba traukinuku dardėdavo į Berčiūnus, anuomet vadintus Panevėžio vasaros sostine.
Ten virė tikras kurortinis gyvenimas, o Panevėžyje liejosi aistros dėl šiandien komiškai atrodančių to meto problemų: pusnuogių poilsiautojų, bendrų vyrų ir moterų maudynių bei „tanculkų“, pasibaigiančių krūmuose.
Sanžilė konkuravo su Nevėžiu
Maudynės – visais laikais vienas didžiausių vasaros malonumų.
Tačiau vandens telkiniais negarsėjančiame Panevėžio krašte tarpukariu atsigaivinti buvo ne taip paprasta.
Nuo kaitros miestiečiai gelbėdavosi dažnai nusenkančiame ir užterštame Nevėžyje arba traukiniu dardėdavo į Berčiūnus – vieną populiariausių vasaros poilsio vietų.
Berčiūnus juosė Nevėžis ir 1930 m. iškastas Sanžilės kanalas. Tiesa, Nevėžio vanduo būdavo smarkiai užterštas – prie to prisidėjo miesto gamyklos, ypač bendrovė „Maistas“. Visai kitokia buvo Sanžilė: švarus vanduo, smėlėti krantai ir statesni šlaitai viliojo maudynių mėgėjus.
Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininko Donato Pilkausko, 1933 metais Vyriausybės sprendimu ši vasarvietė oficialiai tapo Berčiūnų kurortu, o jo priežiūra patikėta Panevėžio savivaldybei.
1939-ųjų vasarą Berčiūnuose duris atvėrė kurhauzas – čia veikė poilsio namai, bufetas, šokių aikštelė. Statybas finansavo Panevėžio ir Naujamiesčio valsčių savivaldybės. Kurortas taip pat gaudavo lėšų iš viešųjų darbų programos, tačiau jo biudžetas, palyginti su kitais Lietuvos kurortais, buvo kuklus – vos 2500 litų per metus.
Traukiniu į Berčiūnus
Berčiūnuose vasaras leisdavo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti žymūs to meto žmonės. Čia vasarnamius buvo įsigiję Panevėžio paštininkai, įvairių organizacijų ir įstaigų darbuotojai.
Vasarą Berčiūnai atgydavo – primindavo šių dienų Šventąją: skambėdavo muzika, sukdavosi šokėjų poros, čia traukdavo ieškantieji atgaivos nuo miesto dulkių ir karščio.
O ir nuvykti iki kurorto nebuvo sudėtinga. Iš Panevėžio į Berčiūnus kursavo specialus traukinys, o geležinkelio stotelė įrengta dar caro laikais.
„Bilieto kaina suaugusiesiems į vieną pusę kainavo 40 centų, vaikams – 21 centą. Į Berčiūnus taip pat vykdavo autobusai, o norintieji galėdavo keliauti arkliais. Tokia kelionė atsieidavo apie 4 litus. Tačiau populiarėjant kitoms transporto priemonėms, važiuojančiųjų arkliais vis mažėjo“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Kurortui pranašavo suklestėjimą
Apie vasarišką Panevėžio kasdienybę nemažai rašė ir to meto respublikinė spauda. Visgi – ne vien iš gerosios pusės.
1936 metų „Lietuvos žiniose“ panevėžiečiai skundėsi viena opiausių problemų – mieste trūko tinkamų maudyklų.
„Vasaros maudyklėms Panevėžys teturi veik visai išdžiūstantį Nevėžio upelį, bet ir į pastarąjį jau spėjo sukišti kanalizacijos vamzdžius kelios įmonės ir ligoninė. Ar negali tos įstaigos apsieiti be Nevėžio teršimo? Įmonėms patogu, bet gyventojai skriaudžiami“, – piktintasi žiniasklaidoje.
O Berčiūnų kurortas minėtas kaip tikras išsigelbėjimas.
„Jo centras tarp mažiau vandeningos Sanžylos kanalo ir seklios Nevėžio upės. Čia vasarotojai randa maudymosi vietas, bendros maudyklos įrengtos Sanžylos kanale, kur nors nedideliame plote, vandens lygis siekia 6 metrus“, – rašyta to meto spaudoje. (Kalba netaisyta.)
Svarstyta ir apie didesnes kurorto perspektyvas.
Buvo manoma, kad Berčiūnai galėtų smarkiai išaugti, jei tik turėtų geresnes maudyklas ir būtų įsikūrę aukštesnėje vietoje.
Juolab kad pasaulinė ekonominė krizė buvo pakoregavusi poilsiautojų įpročius – ne vienas, anksčiau vykdavęs į Palangą, Nidą ar Kemerius Latvijoje, taupydamas rinkdavosi poilsį arčiau namų.
Panevėžio įvaizdį gelbėjo medžiai
1936-ųjų vasaros pabaigoje „Lietuvos žinios“ prie maudyklų temos sugrįžo dar kartą.
„Panevėžys kenčia, kad neturi gražių apylinkių, o svarbiausia – pakenčiamų maudyklių“, – rašyta laikraštyje.
To meto korespondentai atkreipė dėmesį, kad nors Nevėžis kentėjo nuo pramonės taršos, panevėžiečių tai negąsdino – vos tik sušildavo, upės pakrantės prisipildydavo poilsiautojų.
„Šiltomis dienomis nuo Laisvės tilto iki tilto, kuris stovi plente į Pajuostę, marguliuoja šviesūs ir apdegę besimaudančiųjų kūnai. Žmonės maudosi 4–5 kilometrų upės ilgyje“, – rašyta spaudoje.
Vasarišką Panevėžio įvaizdį gelbėjo žaluma – miestas net lygintas su žaliuojančiais Zarasais.
„Panevėžys vasarą pasižymi tokiu grožiu, kad tikrai skęsta senų sodų ir daugybės medžių tankumynėje“, – rašyta tarpukario spaudoje.
Medžiai miestui teikė ne tik grožį ir pavėsį. Jie buvo tikras išsigelbėjimas nuo dulkių, nes nemaža dalis Panevėžio gatvių tuo metu dar buvo negrįstos ir sausomis vasaros dienomis skęsdavo dulkių debesyse.
Miesto upėje braidė vištos
Per Panevėžį tekantis Nevėžis visais laikais panevėžiečiams buvo itin svarbus.
Tačiau upė kasmet buvo vis kitokia – vieną vasarą ji seko taip, kad vietomis vos tekėjo, kitą grasino išsilieti iš krantų.
1929 metais vietos spaudoje piktintasi smarkiai nusekusiu upės vandeniu. Buvo aiškinama, kad dėl to kaltas už Plukių kaimo išardytas Baumano malūno tvenkinys – esą kol jis dar buvo, vandens užtekdavo ir poilsiautojams, ir pačiai upei.
Nevėžis ne kartą seko ir dėl gamtos išdaigų.
Ypač sausa buvo 1926-ųjų vasara.
„Seni žmonės pasakoja, jog jie neatsimeną Nevėžy tiek mažai vandens, kaip kad yra šią vasarą, ir atvirkščiai, tiek daug, kaip kad buvę pereitą“, – rašė „Panevėžio balsas“.
Netrukus pasirodė ir galimas upės nusekimo paaiškinimas.
Raguviečiu prisistatęs vyras laikraštyje svarstė, kad didelę įtaką galėjo turėti upės užtvenkimas ties Miežiškiais.
„Ši paslaptis greitai paaiškėtų, jei pamatytų Nevėžį šiapus Miežiškių, o ypač apie Raguvą, kur dėlei Miežiškių malūno tvenkinio užtvino kokiai dešimčiai kaimų pievos ir šimtai piliečių ant savo nugarų neša į aukštesnes vietas niekam netikusį šieną“, – situaciją apibūdino raguviškis.
Spaudoje taip pat rašyta, kad Raguvos valsčiaus taryba buvo nurodžiusi tvenkinį panaikinti, tačiau šis sprendimas taip ir liko neįgyvendintas. Ir 1934-ųjų birželį Nevėžis buvo taip nusekęs, kad kai kuriose vietose vanduo net nebetekėjo.
Upės dugnas tapo kone statybinių medžiagų sandėliu – darbininkai iš jo kasė žvyrą, rinko akmenis. Vandens trūko ir 1936 metais: laikraščiai rašė, kad kai kuriose vietose upe braidžioja vištos.
Kai Nevėžis įdūko
Tačiau būta ir visiškai priešingų metų, kai Nevėžis virsdavo sunkiai suvaldoma stichija.
Remiantis tarpukario miesto spauda, 1925-ųjų vasarą oro temperatūra kai kur siekė net 40 laipsnių, todėl dažnai kildavo smarkios audros. Viena jų truko ilgiau nei parą – pylė taip stipriai, kad patvino upeliai ir pats Nevėžis.
„Nevėžis išsiliejo iš krantų, kaip pavasario metu – vanduo siekia namus, išnešti lieptai. Vanduo neša senojus ir kitus daiktus“, – vardyti audros padaryti nuostoliai.
Potvynis nunešė ne vieną tiltą, išplovė vieškelius.
Didelis pavojus kilo Raguvos ir Miežiškių valsčių tiltams, o dalis Raguvos telkšojo apsemta.
Po tokių stichijų maudynių mėgėjams tekdavo kantriai laukti, kol įsisiautėjusi gamta nurims, o Nevėžis vėl taps tinkamas vasaros pramogoms.
Bendros maudynės – nepadorumo viršūnė
Panevėžio valdžia dar tarpukariu buvo numačiusi vietas maudykloms ir kiekvieną vasarą jas paruošdavo poilsiautojams.
Tais laikais vyrams ir moterims buvo skirtos atskiros maudyklos. Šiandien tai skamba neįprastai, tačiau tarpukariu galiojo visai kitokios moralės normos.
Bendros maudynės daugeliui atrodė beveik nepadorumo viršūnė, nors ne visi panevėžiečiai tokių taisyklių paisė.
Karštomis dienomis miestiečiai užplūsdavo Nevėžio pakrantes. Vieni maudėsi, kiti deginosi, o treti ilsėjosi pavėsyje. Tokie vaizdai kai kuriems gyventojams kėlė pasipiktinimą.
„Iš didelio karščio išėjo iš krašto. Per didelius karščius ir panevėžiečiai pasekė didmiesčių pavyzdžiu ir apgulė visą Nevėžį. Ne tik vandeny, bet ir ant krantų ir net lankose po medžiais vartaliojasi pusnuogiai ir nuogos „asabos“. Ypač pasibjaurėtina, kad vyrai ir moterys beveik drauge maudosi“, – piktintasi to meto miesto spaudoje.
Laikraščiuose net buvo tiksliai nurodoma, kur kam dera maudytis.
Už alaus daryklos, priešais Upės gatvės 21-ąjį namą, maudykla buvo skirta vyrams.
Netoli Plukių kaimo, prieš vėjo malūną, – moterims.
Dar viena moterų maudykla veikė prie senosios bažnyčios, o vyrams buvo skirta atkarpa nuo kapinių iki lieptų per Nevėžį.
Vyrams – mokama maudykla
Vis dėlto daugiausia aistrų kėlė ne pačios maudyklos, o jose besiilsintieji.
1925 metais spaudoje itin piktintasi pusnuogiais vyrais prie apskrities ligoninės lieptų.
„Einant per apskrities ligoninės lieptus stačiai metasi akysna būriai nuogų vyrų čia pat Nevėžyje besimaudančių. Jei jie nors ramiai maudytųsi, tai dar pakenčiama, bet čia jie kelia didžiausią triukšmą“, – skundėsi praeiviai.
Dar daugiau nepasitenkinimo kėlė tai, kad išlipę iš vandens vyrai, anot laikraščio, guldavosi tiesiog šalia tako ir trikdydavo praeivius.
Nuogąstauta ne tik dėl „dorovės“, bet ir dėl higienos – manyta, kad nešvariausiame Nevėžio vandenyje galima užsikrėsti ligomis.
Ilgainiui vyrams uždrausta maudytis maudykloje prie senųjų miesto kapinių. Nepaklususiesiems grėsė įspūdinga bauda – net iki 500 litų.
Vyrams įrengta nauja maudykla netoli Laisvės tilto (dabar – Smėlynės gatvės tiltas).
Maudykla buvo mokama, todėl ne kiekvienam prieinama.
Be to, visai greta maudydavosi moterys, o tai vėl kėlė dorovės sergėtojų pasipiktinimą.
„Už Jasnagurkos ir ties Jasnagurka Nevėžio pakrantės pilnos nuogų žmonių, kurie šokinėja kaip varlės. Tarp vyrų maudosi moterys“, – piktintasi tarpukario spaudoje.
Tokie skundai kartojosi kone kiekvieną vasarą, todėl miesto valdžia buvo nuolat raginama įrengti daugiau tvarkingų ir aiškiai vyrams bei moterims atskirtų maudyklų.
Piktinosi „tanculkomis“
Vasarą – ne tik maudynės, bet ir linksmybės po atviru dangumi.
Viena populiariausių tarpukario pramogų – gegužinės: vakarai su muzika, šokiais ir pasisėdėjimais gamtoje.
Vis dėlto „Panevėžio balso“ puslapiuose apie jas dažnai rašyta su nemenka kritikos doze.
Laikraštis piktinosi, kad daugelis gegužinių rengiamos labiau dėl pelno nei dėl kultūros ar bendruomeniškumo.
„Veikalų tiek techniškoji, tiek meniškoji pusė stovi paskutinėse vietose. Į vakarėlius lankosi ne veikalų žiūrėti, bet rasti progos paflirtuoti, pasišokti iki prakaito, įsigerti“, – rašyta prieškario spaudoje.
1927 metais vienas skaitytojas gegužines palygino su tomis, kurios vykdavo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Anot jo, anuomet organizatoriai siekė ne tik uždirbti, bet ir suteikti žmonėms turiningą bei malonų laisvalaikį. Be šokių, vykdavo koncertai, vaidinimai, paskaitos, būdavo deklamuojami eilėraščiai – net vasaros linksmybėse netrūko „peno dvasiai“.
Tačiau tarpukario pabaigoje, anot skaitytojo, gegužinių dvasia jau buvo pasikeitusi.
„Dabartinių gegužinių rengėjai turi tik vieną objektą – pinigėlius, o su kultūriniu darbu jie galvų sau nesuka, nes žino, kad eilinis gegužinių svečias, sudarantis 80–90 procentų lankytojų, – žmogus be pretenzijų; jisai pasitenkins „tanculkomis“, o jei tai nusibosta, suieškojęs porelę traukia kur į krūmus“, – kandžiai rašyta laikraštyje.
Spaudoje netrūko ir patarimų gegužinių rengėjams. Siūlyta atsisakyti svaigiųjų gėrimų prekybos, renginius baigti dar nesutemus, o šokius papildyti kitomis pramogomis – koncertais, žaidimais ar vaidinimais.
Kitaip tariant, net vasaros linksmybėse tarpukario panevėžiečiai ieškojo balanso tarp pramogos ir kultūros.
