Gelbsti nuo kinivarpų
Į Panevėžio vyskupijos motina vadinamą Kristaus Karaliaus
katedrą dieną užsukę tikintieji kartais krūpteli, kai tylą perskrodžia iš
aukštybių nuaidėję plaktukų dūžiai. Vargonininkas ir restauratorius Antanas
Šauklys žino, kad ateis laikas, kai tikinčiuosius pervers po šventovės
skliautais sugaudusių autentiškų, antrą šimtmetį skaičiuojančių vargonų aidas.
Kol kas bažnyčios paskliautė primena statybų aikštelę, kur net
vargonus antram gyvenimui bandantiems prikelti meistrams maža vietos apsisukti.
Su dviem pagalbininkais prie vargonų triūsiantis A.Šauklys tikinčiuosius moko
kantrybės – nuo 1931-ųjų dangiškas melodijas siuntę vargonai vėl prabils dar
negreit.
Jei ne unikalų muzikos instrumentą laikinai nutildžiusi
rekonstrukcija, bažnytinei vertybei grėsė virsti medienos krūva. Pradėjus darbus
po dažų sluoksniu atsivėrė 1889-ųjų data – taip ant vargonų savo pėdsaką paliko
jau tuomet dūlantį instrumentą atnaujinti bandęs dažytojas.
„Matyti, kad po dažų sluoksniu buvo bandyta paslėpti kinivarpų
išgraužtas skylutes. Tie vargonai gerokai senesni už pačią katedrą, statytą 1930
m. Rastuose tų metų archyviniuose dokumentuose aprašytas jų dydis, tokį dabar ir
bandome atkurti“, – „Sekundei“ pasakojo A.Šauklys.
Naujoje katedroje statė senieną
Pirmą kartą restauruojami vargonai į Panevėžio Kristaus
Karaliaus katedrą atvežti vos ją pastačius. Yra duomenų, kad prieš tai jie
stovėjo Karaliaučiuje, Kaptakiemio pono Henbacho dvare.
„Nežinia, kokiais sumetimais vargonai buvo atvežti į Panevėžį,
bet jau tuomet jie buvo pažeisti kinivarpų. Šv. apaštalų Petro ir Povilo
bažnyčia pasistatė naujus vargonus, o katedra tokių neįstengė“, – pasakojo
restauratorius.
Į katedrą atvežtų vargonų net galas buvo nedažyto kartono.
Tačiau katedros vargonai – didelė vertybė jau vien todėl, kad
dalis instrumento pagaminta XIX a. pab. žinomo Karaliaučiaus vargonų meistro
Bruno Goebelio. Savo laiku vargonus jis statė visoje Europoje, o Vilniuje veikė
jo dirbtuvių filialas, kuris ir rūpinosi instrumentų pastatymu Lietuvoje.
A.Šauklys spėja, kad ir tuomet, kai Aukštaitijos sostinėje
iškilo katedra, tik dėl pinigų stygiaus po jos skliautais buvo įkurdinti ne
nauji, o seni, laiko pažeisti vargonai. Juk net pati katedra kilo iš tikinčiųjų
aukų. Tuometis vyskupas Kazimieras Paltarokas bažnyčios statyboms paaukojo 1000
litų ir prašė visų tikinčiųjų „paaukoti nors po vieną litą nuo asmens“. O
kunigai atsisakė pusės metų atlyginimo, katedros reikalams taip paskirdami 60
000 litų.
Nepigi investicija
Nors katedra skaičiuoja jau devintą dešimtį, tačiau finansinės
problemos liko tos pačios.
„Jei būtų pinigų, darbai sparčiau judėtų į priekį“, –
pripažįsta A.Šauklys.
Manoma, kad vargonų rekonstrukcija atsieis apie 400 tūkst.
litų. Planuojama, kad jau bemaž porą metų besitęsiantys darbai užtruks dar tiek
pat.
Pasak Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko, 100 tūkst. litų per
metus, tai yra per 8000 litų per mėnesį, bažnyčiai – sunki užduotis.
Plačiau skaitykite 2011m. kovo 2 d. dienraštyje
„Sekundė“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Senesni už bažnyčią. A.Šauklio
restauruojami vargonai į ką tik pastatytą katedrą atvežti 1930-aisiais iš
Karaliaučiaus jau su paslėptom po dažais laiko žymėm.
