Analitikos centrai sunkiai skinasi kelią į Lietuvą, nors padėtų politikams priimti geresnius sprendimus
Opozicijos lyderis Andrius Kubilius vis dažniau kalba apie „intelekto nesugadintą Lietuvos politiką“. Kai kam galbūt atrodo, kad tokius posakius jis renkasi tik norėdamas įgelti valdžiai. Tačiau intelekto politikoje trūkumą A. Kubilius kėlė ir dirbdamas Vyriausybės vadovu. Tuomet jis įvardijo, jo manymu, pagrindinę priežastį – politikų nenorą domėtis pasauline patirtimi.
Nesutikti su tuo būtų sunku – elementarus politikų išprusimas taip pat yra viena Lietuvos problemų. Tačiau neišprususių ir nedaug kuo besidominčių politikų yra ne vien mūsų šalyje. Tad kodėl idėjų trūkumas toks aktualus mums? Kiekvienam bent kiek besidominčiam šiuolaikinės demokratinės visuomenės politine sąranga atsakymas turėtų būti kone akivaizdus. Mat Lietuvoje iš esmės neegzistuoja viena kertinių šios sąrangos dalių – vadinamieji analitikos ar smegenų centrai, idėjų kalvės. Neturime net bendrai priimto lietuviško pavadinimo tam, kas užsienyje dažniausiai vadinama tarptautiniu virtusiu anglišku žodžių junginiu „think tank“.
Globalių pokyčių šaknys
Norint populiariai paaiškinti tikrąją analitikos centrų reikšmę šiuolaikinių demokratinių valstybių sprendimų priėmimo mechanizmui, užtektų dviejų pavyzdžių. Pirmiausia, žinoma, būtina priminti, kaip pati Lietuva tapo NATO nare, nors atrodė, kad ši idėja – kone beviltiška. Esą niekas ne tik Rusijoje, bet ir Vakaruose su tuo niekuomet neturėjo sutikti. Bent jau JAV ir jos partnerių Europoje valdžiai tokia mintis neatrodė verta net būti svarstoma.
Tačiau 1996 m. vienas žinomiausių ne tik JAV, bet ir pasaulio analitikos centrų „RAND Corporation“ paskelbė Ronaldo Asmuso ir Roberto Nuricko studiją „NATO plėtra ir Baltijos šalys“. Nuo tada viskas pradėjo taip sparčiai keistis, kad 2004 m. Lietuva, Latvija ir Estija tapo visateisėmis Aljanso narėmis.
Lygiai taip pat įvyko su JAV politikos Rusijos atžvilgiu posūkiu, skambiai pavadintu „perkovimo politika“. Tai sugalvojo ne JAV prezidentas Barackas Obama ir net ne Valstybės departamentas, o du JAV analitikos centrai – Nixono ir Belferio mokslo ir tarptautinių santykių centras prie Harvardo universiteto J. F. Kennedy vyriausybės mokyklos.
Kaip užpildyti tuštumą?
Tačiau ir šie pavyzdžiai toli gražu neatspindi to visaapimančio poveikio, kokį šiuolaikinės demokratinės valstybės politikai turi analitikos centrai. Idėjų kalvės iškylančias politines problemas bei akademines idėjas transformuoja ir perkelia į kasdienės politikos lauką, stebi ir vertina politinius sprendimus, inicijuoja esmines diskusijas ir dalyvauja jose kaip nepriklausomi, tačiau gerai informuoti argumentų teikėjai, atlieka valdžios ir visuomenės tarpininko vaidmenį, imasi visuomenės švietimo ir net tampa žmogiškųjų išteklių teikėjais įvairioms valdžios šakoms, dažniausiai vyriausybėms.
Besikeičiant valdžiai dalis jos atstovų pereina į analitikos centrus, o paskui vėl grįžta prie valstybės vairo. Tai taip pat laikoma svarbiu politikos tęstinumo ir idėjų generavimo pagrindu. Apibendrinant galima teigti, kad be smegenų centrų šiuolaikinės demokratinės visuomenės politika iš esmės tapo nebeįsivaizduojama.
Tik ne Lietuvoje. Tarptautiniu mastu geriausiai vertinamas šalies analitikos centras yra Laisvosios rinkos institutas. Jis, beje, pastaraisiais metais nuolat užima aukštą (dešimtą arba vienuoliktą) vietą Pensilvanijos universiteto sudaromame geriausių Rytų Europos analitikos centrų sąraše. Tai, kad ši organizacija propaguoja labai aiškiai suformuluotas tik vienos krypties – laisvosios rinkos – ekonomines idėjas, pasaulyje nėra nei naujiena, nei problema. Lietuvos bėda tai, kad jokių kitų ekonomikos krypčių analitikos centrų idėjos nekonkuruoja su Laisvosios rinkos instituto požiūriu.
Tarptautinius santykius analizuojantis Vilniuje įsikūręs Rytų Europos studijų centras pagal praėjusių metų rezultatus užėmė 29 vietą minėtame sąraše (straipsnio autorius taip pat yra šio centro ekspertas). Daugiau idėjų kalvių vaidmenį visuomenėje atliekančių centrų Lietuvoje nėra. Pasaulyje jie užsiima ne vien ekonomika ir tarptautiniais santykiais, bet iš esmės visomis visuomenės gyvenimo sritimis: nuo sveikatos iki technologijų, nuo ekologijos iki vietos valdžios studijų, nuo socialinės politikos iki energetikos.
Kas finansuoja veiklą?
Kodėl Lietuvoje analitikos centrų iš esmės nėra? Pagrindinės priežastys, ko gero, dvi – bendro visuomenės supratimo, kam jie reikalingi, trūkumas ir iš to išplaukianti finansavimo stoka.
Tokių centrų finansavimo modeliai pasaulyje labai skirtingi. Patys dažniausiai teigia, kad jų nepriklausomybę geriausiai garantuoja skirtingi finansavimo šaltiniai. Tačiau būtų galima išskirti tris pagrindinius lėšų gavimo modelius – amerikietiškąjį, Vakarų Europos ir Rytų Europos.
Amerikietiškasis modelis reiškia, kad analitikos centrai daugiausia finansuojami verslo, tačiau, nors ideologinių nuostatų daugelis JAV centrų net neslepia, donorai nedaro iš esmės jokios įtakos jų veiklai.
Europiniai dažniausiai susiję su partijomis ar paskirais iškiliais politiniais veikėjais – stiprios politinės jėgos ir jų rėmėjai sugeba išlaikyti ir stiprius idėjiškai artimus analitikos centrus. Donorų vaidmuo taip pat svarbus. Be to, Europoje yra ir atskira kategorija ES analitikos centrų, kurie tiek finansavimu, tiek lobistine veikla artimesni JAV analogams, nors čia pat veikia ir su paneuropinėmis partijomis susiję smegenų centrai.
Tokiose šalyse, kaip Rusija ar Ukraina, kurti analitikos centrus yra įprasta politinių ir ekonominių galios centrų praktika.
Galiausiai Rytų Europos analitikos centrams dažniausiai neužtenka nei verslo, nei partijų dėmesio ir finansavimo. Todėl čia tuo tiesiogiai užsiima valstybė. Tiesa, ši tuo pačiu išlaiko ir jų nepriklausomybę, nepaverčia jų valstybės įstaigomis.
Puikus tokio modelio pavyzdys – Lenkija. Net du jos analitikos centrai – Lenkijos tarptautinių santykių institutas ir Rytų studijų centras – patenka į viso pasaulio su vyriausybėmis susijusių geriausių analitikos centrų penkioliktuką, kurį taip pat sudarė jau minėtasis Pensilvanijos universitetas. Valstybės samprata dėl tokių centrų svarbos panaši ir Estijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, taip pat kitose naujosiose ES šalyse.
Lietuva itin daug pastangų (ir tai, žinoma, svarbu) dėjo, kad būtų įkurtas NATO energetinio saugumo centras, tačiau nepriklausomo pačios šalies energetinio analitikos centro iki šiol, atrodo, nėra net vizijos.
Visa tai, ko gero, geriausiai atspindi, kodėl mūsų šalyje iš esmės nėra analitikos centrų: verslininkai neaukoja, partijos ir patys politikai tokiai veiklai dar nepasirengę, valstybė taip pat nemato reikalo juos kurti kad ir Lenkijos pavyzdžiu. Gal tai rodo, kad Lietuvos visuomenė nesubrendusi suprasti tokių centrų svarbos? O gal „intelekto nesugandinta politika“ mums tiesiog priimtina?
