Nežinau, kas buvo šios idėjos autorius ir architektas. Tačiau, artėjant vidurvasariui ir Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai, paskubomis buvo maskuojamas seniai neveikiantis fontanas šalia Seimo rūmų: užpiltas žemėmis, apsodintas lauko gėlėmis ir krūmokšniais, o apgriuvusi piramidės formos konstrukcija paslėpta po žemėlapiais, vaizduojančiais kažkada Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusias neaprėmiamas teritorijas.
Artėjant žiemai ir pirmininkavimo ES pabaigai, darbininkės pagaliau su visomis šaknimis išrovė tą prasigėrusio kaimo tinginio daržą, – o ne žydinčius Lietuvos klonius ir laukus, – matyt, turėjusį simbolizuoti architektūrinio kraštovaizdžio katastrofą.
Greičiausiai visa tai būtų buvę neverta IQ žurnalo puslapių, tačiau biurokratų ar ūkvedžių kabinetuose gimęs performansas Nepriklausomybės aikštėje tapo daugelį valdžios ydų įprasminusiu paminklu. Skirtas ir praėjusioms kadencijoms, ne tik šiomis dienomis pirmąsias veiklos metines mininčiam dabartiniam Seimui ir Vyriausybei.
Vien ko verta idėja fontaną – judančio vandens, skaidrumo, švaros, veržlumo – simbolį užpilti juodžemiu. Pelkėje dar galima sukelti ratilų įmetus akmenį. Piktžolių lauke galima išsirausti nebent apkasus. Ir rengtis klastai. Nesvarbu, kad mūšio laukas vos trys arai. Taip net patogiau, gali apspjauti partijos bičiulį, politinį oponentą ir, abiem atvejais, rinkėją.
Biurokratų ar ūkvedžių kabinetuose gimęs performansas Nepriklausomybės aikštėje tapo daugelį valdžios ydų įprasminusiu paminklu.
Išskirtinis šio Seimo bruožas – tų apkasų dugne atsidūrusios moralinės normos. Neliečiamybių naikinimo ir apkaltų rengimo karuselė taip įsisuko, kad tiesioginiams parlamento darbams nebėra nei laiko, nei jėgų. Šalyse, į kurias lygiuojamės, užtektų net pusės tų įtarimų, kad parlamentaras pats padėtų mandatą. Arba būtų griežtai bendražygių paprašytas tai padaryti.
O ką turime Lietuvoje? Organizuotos gaujos narys, sukčiavimu stambiu mastu įtariamas vyras su sėbrais veržėsi pro policijos užtvarus, grįžęs namo primušė sutuoktinę, neblaivus vairavo automobilį ir pakeliui į oro uostą apsivogė parduotuvėje. Buvo toks girtas, kad neįleido į lėktuvą. Kai pagaliau išskrido, ilgam pasislėpė svečioje šalyje ir galiausiai paprašė politinio prieglobsčio. Tai – vos po vienų kadencijos metų sudarytas Lietuvos parlamentaro portretas. Dar ne statistinis vidurkis, bet ar tai guodžia.
Atrodo, kad tarp partijos eilinių ir jų vadovų sudarytas sandoris – jūs mums atleidžiate nuodėmes ir žmogiškas silpnybes, mes jus paliekame partinės valdžios viršūnėje, nepaisydami nieko – krintančių reitingų ar beviltiškai pralaimėtų rinkimų. Situacijai apibūdinti puikiausiai tinka kitomis aplinkybėmis ištarta Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko garsioji frazė: „Etika ir moralė – tai ne šio pasaulio dimensijos.“ Galima pridurti: taip pat konkurencija ir politinė atsakomybė.
Šviežiai iškepta Seimo pirmininkė mums sako: skaičiau Ernesto Hemingway „Senį ir jūrą“. Puikus kūrinys, tad geriau vėliau nei niekada. Bet kiekvienam globalaus pasaulio konkurencijos ir interesų blaškomos valstybės piliečiui būtų ramiau, jei bent galėtų tikėti, kad vienas iš trijų valstybės vadovų taip pat skaito „Financial Times“ ar „The Economist“. Bet neskaito, nes pasaulio suvokimo ribos, kaip matyti jau po pirmųjų darbo savaičių, nesiekia toliau 2 kilometrų – maždaug toks atstumas yra nuo naujosios Seimo pirmininkės kabineto iki prezidentūros S. Daukanto aikštėje.
Bet grįžkime prie buvusio fontano, dabar paminklo valdžiai. Pati mintis griuveną pridengti lauko gėlių butaforija siunčia keletą prieštaringų signalų. Ar mūsų valdantieji nebėga nuo realybės? Silpnybes, neįgalumą ar aplaidumą pridengia melu? O gal jie neturi nė lašo racionalumo? Konkurencijos pasaulyje sveika cinizmo dozė ne nuodėmė. Tad kam nuo ES svečių slėpti tikrovę? Pasirodysime geresni, nei esame iš tikrųjų, dar nukreips ES fondų upes Bulgarijos ir Rumunijos link. Gal tai sovietmečio bruožas? Bet ES vadovai –ne valdžia, o partneriai, be to, racionaliai mąstantys, neakli. Tad vėl atrodome kvailai – vakarietiški limuzinai, o vandens į fontaną prileisti nesugebame.
Ir dar tie žemėlapiai – nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Ką tai apie mus sako? Kad buvome agresyvi ir karinga tauta? Kad visuomet žvelgėme į rytus? Kad mums malonus tas viduramžiais užkariautų žemių ir teritorijų fetišas? Susodink lietuvį su estu prie stalo ir netrukus pirmasis girsis apie valstybę nuo jūros iki jūros, o antrasis – kad sukūrė „Skype“. Ir viena, ir kita neatskleidžia tikrosios valstybių vertės, bet estai bent jau nepasimetę laike.
Ar viskas taip beviltiška? Šiame numeryje IQ žurnalas į kai kurias aktualijas ir reiškinius pažvelgė sutirštindamas spalvas – optimistinius scenarijus pateikėme baltais, pesimistinius – juodais potėpiais. Kad šis komentaras neatrodytų pernelyg niūrus, laikantis tokio žaidimo taisyklių, reikėtų įlieti ir šviesių spalvų. Lietuva – puiki šalis, nes, kad ir kokia prasta valdžia būtų, nuo jos mažai kas priklauso. Kiekvieno individo protas, iniciatyva ir darbas yra tarsi tekantis vanduo, kuris pragrauš granitą. O betoną tikrai, jei pavasarį bus sumanyta užbetonuoti fontaną šalia Seimo. Ir Nepriklausomybės aikštėje, beje.
